Skirtingi pasauliai
Tūkstančiai rusų ir gudų jau gavo prieglobstį Lietuvoje. Tik nedidelė jų dalis politiniais motyvais pasitraukę iš dvigalvio mordoro, kažkokia dalis jų dėl moralinių – nepritarimo karui, bet didžioji tai emigrantai vulgaris – ekonominiai. Nieko naujo, nes karas tai galimybės ir protingi bei apsukrūs sugeba tuo pasinaudoti, kaip mes anuomet sugebėjome pasinaudoti atsivėrusios Europos darbo rinka, taip savo išvykimu, iš dalies, paskatindami realius pokyčius valstybėje.
Žmonių judėjimas yra visiškai normalus veiksmas tūkstančius metų, nuo mūsų egzistencijos pradžios ir jis neturi baigtinio skaičiaus, nes pasaulyje visada būta ir bus įvairiausių iššūkių. Visai nesvarbu, kas tų veiksnių katalizatorius, žmonės visada ieško kur geriau ir mistinis žemdirbio sėslumas – tik iliuzija į trapų laikinumą.
Labiausiai stebina aukšto rango Seimo narių ar žymesnių influencerių bauginimai apie emigracijos grėsmes. Sutinku, kad tokių yra, visi jie ar bent jų dauguma, vienas prie vieno atkartoja rusiškosios propagandos naratyvus, kuriais užkrėsti net šviesiausieji protai. Deja, bet jie ir mes vienodai sergame, skiriasi tik stadijos. Nežymiai. Niekas nenori imtis nepopuliarių sprendimų, kad emigracija turėtų aiškesnes taisykles, nėra vizijos, kaip tai galime panaudoti savo strateginių tikslų įgyvendinimui. Nėra bendros vizijos, kur būtų aiškūs kriterijai, kurių dėka mes augtumėme taip išspręsdami su demografine krize atėjusius iššūkius.
Mūsų spaudoje pagrindinės žinios apie tai, kokiame tualete tuštinasi putinas, kaip sekasi vemti medvedevui, kaip (geriau ką) rūko ar ne galkinas su pugačiova. Kažkas serga vėžiu, kažkas pasiuntė mašą, kažkas visi labo gieda „ja russkij (arba riuzzkij)“ ir koncertuoja Vilniuje. Pastarieji sėdi Vilniuje šiltai ir saugiai, dirba co-workinguose ar online pseudo-opoziciniuose leidiniuose, pasakodami anekdotus apie žydų kūdikių lavonėlių iškrovimą iš vagonų… apibendrinu, žinia.
Kiti gaili žudikų-aukų 2in1, nes jie nekalti, jie tik neskaitę Dostojevskio, bet tikrai atsimena eiles apie didingą ąžuolą prie Azovo jūros. Puškinas buvo lygiai toks pat imperijos šauklys, kaip ir šių dienų Šendorovičiai, Venediktovai ar Chodorkovkiai. Visi jie prieš putiną, bet už imperiją, kuri turi gyvuoti, o jai reikia tik mažyčio remonto- eliminuoti korupciją ir jie sugebės išlaikyti ne tik Kaukazą, kur žudė šimtus metų, bet ir vėl užkariauti mus. Čia irgi žudė ir trėmė. Visada.
Sėdintys Vilniuje garsiai šneka savo kalba, jų lankyti atvažiuoja Izraelio muzikantai, kurie kažkodėl dainuoja tik rusiškai ir nė žodžio nemoka hebrajiškai, o žinant jų gimimo vietas, netgi jidiš. Sėdintys Vilniuje baigė jau universitetus čia ir į mano draugų klausimus, kodėl, jie atsako: duokite savo adresą, mes iškelsime ieškinius prieš jus. Atsako rusiškai ir labai nepatenkinti, kai atrašome lietuviškai, kurį automatinis Google vertimas verčia kreivai ir sunkiai suprantamas kontekstas, kur „naglumas“ virsta nagais.
Mes pasodinome kiaules prie stalo, bet jos, kaip ir G. Orvelo „Gyvulių ūkyje“, jau lipa ant stalo, o jų manifestas pavirto į šūkį – „mes nekalti, jūs putino agentai!“. Taip rašo žmogus kuriam visai negėda ant savo profilio viešai demonstruoti rusofašistų simbolį – nekenčiamą gaidžio ir vėliavos derinį.
Niekas iš jų nenori girdėti, ką mes sakome. Mes viso labo aborigenai, kuriems visiškai neaišku, kokį gėrį jie neša/nešė, kuriems neaišku, kad jie naujųjų rusiškųjų Vasiukų carai ir jiems jau dabar privalome bučiuoti batus, kloti raudonus kilimus po kojomis. Auka visada kalta ir tai matosi visur, nes jie patys tai akcentuoja visada.
Man tai skamba kaip grasinimai, bet ar tai supranta URM ir VSD, ar supranta su jais besifotografuojantys ministrai? Abejoju.
