Vartymasis (iš gaidžio)
Būtent taip, o ne politkorektiškai mykiant unisonu, atrodo Puškino muziejaus pavadinimo pakeitimas į „Markučių dvaro muziejus“, tai tas pats, kai pakeičiamas rusų teatro pavadinimas į senąjį (ko), o ruskoje radio į „rodnoje“(gimtasis), abiem atvejais turinys lieka tas pats, ta pačia kalba. Muziejuje taip ir liks Puškinas, jo šeimos istorija, tai galime atrasti Markučių muziejaus feisbuko paskyroje skelbiamais renginiais.
Spalio 20-tą M. Mažvydo bibliotekoje vyko kasmetinis renginis, mokslinė konferencija „Vilniaus licėjaus dienos“, kurios metu vyko diskusija, pavadinta taip, lyg mes gyventume rožiniuose 2007–uose, kai dar nebuvo užpultas Sakartvelas, kai rusofašistų okupantų kojos dar nebuvo Kryme, Donbase,Luganske: Puškinas – Vilnius – Čiurlionis.
Graudu, kai tokia „puikia žinia“ dalinasi ukrainietis, priverstas tai stebėti Vilniuje, kai jo, karo talžomoje šalyje vyksta ne tik ginkluota kova prieš invazinius rusofašistus, bet ir desovietizacija, deimperizacija, derusifikacija. Toje kovoje krenta ne tik gyvieji okupantai, bet ir paminklai carams/leninams, pastaruosius šlovinusiems poetams/puškinams. Tai vienos kovos elementai, nes bet kuri išlikusi ląstelė gali vėl metastazuoti į viską ryjantį vėžį.
Gaila, kad tokie renginiai vyksta M. Mažvydo vardu pavadintoje Nacionalinėje Bibliotekoje, o inteligentai tokie akli, jog nemato ar nenori matyti tiesos.
Gaila, kad imperijos propagandininką, kuris neigė lietuvių tautos egzistavimą bando lyginti su jos žadintoju K. M. Čiurlioniu. Ne, ne ir dar kartą ne! Mes privalome likti žmonėmis, kartoja samanoti inteligentai, o paprastai tariant, latentiniai vatnikai. Mes privalome tiesti kultūrinius kelius, statyti tiltus tarp civilizacijų, menas ir kultūra nekalti. Galima vardinti be galo.
Šioje gėrio ir blogio kovoje nėra tarpinių stotelių, negalima paimti minutės pertraukėlės apmąstymams, nėra vietos ir amžius trunkančioms diskusijoms apie humanizmą. Bandymai užjausti alkaną žvėrį visada baigiasi kelione į pastarojo skrandį. Tai puikiai žinojo tie, kurie kovėsi su okupantais Lietuvos giriose, nes jie gyveno pasaulyje, kuris buvo taip arti žemės, kur taisykles diktavo ne „influenseriai“ ar visa žinantys „ekspertai“ nuo sofos, o nuožmi kova už būvį, kuriant valstybę su ginklu rankose, gavus atlygį už pralietą kraują – arklą savo žemei dirbti.
Jie arba mes.
Tūkstančiai nužudytų ir ištremtų žmonių, o (ne)mes vis dar tikime, kad jie ne tokie. Ten vienas putinas kariauja su visais. Nelieskite berniukų. Stabų jiems.
Puškino paminklas stovi kur stovėjęs, o kaži kokia gatvelė Vilniuje iš Ežerėlio tampa A. Terlecko. Puiku, jei nebūtų graudu, kai mūsų sostinėje vis dar yra gatvių su sovietiniu kvapeliu, kaip antai Pergalės Naujoje Vilnioje ar rusų Senamiesčio širdyje. Pradedu svajoti ir jau matau mūsų disidentui A. Terleckui stovintį paminklą Markučiuose su jam ir kitiems disidentams skirta muziejaus ekspozija.
…atsibundu.
Jau klausiau, kaip tai vyksta, kokius kryžiaus kelius reikia praeiti po Lietuvos Jeruzalės biurokratijos labirintus, nešant šviesos kryžių į žmonių sielą, kad rastume jam skirtą kalną.
Pavadinimu keitimas brangus ir daug laiko kainuojantis procesas, veltis į tai niekas nenori, kaip niekas nenori griauti ir vežti antiskulptūros šiukšlės į Grūto parko sąvartyną.
Paliekant neutralius, bet sovietinę konotaciją turinčius vietovardžius, išplaunama žiauri okupacijos tikrovė. Bandoma įteigti, neva sovietai – tarsi nieko baisaus, „tai tik kitokia valstybės valdymo forma“.
Dabar ji vėl kitokia. Bet sakoma, kad mums reikia būti demokratiškais, į viską žvelgti iš platesnės perspektyvos, būti humanistais ir „nenaikinti istorijos ženklų“. Bet pamirštama pridėti, kad tai okupacinės, mums primestos santvarkos ženklai.
Ženkluose ir simboliuose glūdi didelė galia. Tą suprato visi užkariautojai, skubantys naikinti užkariautos valstybės simbolius ir statyti naujus. Tuo sąmonės lygmenyje įtvirtinama okupacija, nejučia ji tampa sava istorija. Tą turime suvokti ir tam priešintis – t.y. statyti paminklus savo šaliai nusipelnusiems žmonėms ir didvyriams, keisti okupantų sukurtus pavadinimus, šluoti lauk okupantų stabus ir vietovardžius. Tai dalis dvasinio išsivadavimo kovos ir didesnė garantija išlikti nepriklausomais ateityje.
