I

💣Kaip mums sekėsi rytuose

ARBA

🚙Красавцы, потеряли машину

ARBA

🤯Pavalgysim rytoj

ARBA

🙈Audriau, Tavo priekaba nebūtinai būtų grįžusi iš Dnipro 😃

Užtaginu daug žmonių. Paskui suprasit, kodėl:)

DALIS I

Čia tikriausiai bus ilga istorija, tai pasidarykit arbatos arba įsipilkit vyno. Ir kaip visada, įdomiausia ant galo 😃 Bet neperskaitęs viso, nesuprasi pabaigos 😃

➡️Ketvirtadienis

Taip, pasirodo, tai įvyko prieš savaitę – mes pajudėjome iš Ivan Frankivsko link Rytų. O atrodo, tik kelios dienos. Iš vakaro dar kiek užtrukau dronų mokykloje, po to dar užsukome pas meistrus, kurie dar “damušinėjo” mašinas rytojui, ir ką – vidurnaktis.

5 val. ryto reikėjo išleisti Marių, nes jis su priekaba. Tegul išvažiuoja pirmas, vis tiek lėčiau važiuos. Išleidžiu.

6 val. išjudam mes su Andriumi. Miego – lygiai 2,5 val. Jau numanau, kas laukia. Tikslas – šiandien nuvažiuoti iki Dnipro, tai yra apie 1000 km.

Už valandos – skambutis. Marius strigo kažkokiam kaime, tarp dviejų kalnų, nei į vieną negali įvažiuoti.

O taip, gražuolė priekarpatė, visai netoli Kalusho.. Nu ką, palieku Andrių, važiuoju gelbėti Mariaus. Navigacija veda šalutiniais keliais, vien ledas, 20-30 km greičiu. Pykstu. Marių navigacija nuvedė ne per ten, kur sakiau jam važiuoti. Labai pykstu. Jau matau, šiandien Dnipro nebus. Tai gerai, kad kol atvažiavau, pats rado problemos sprendimą. Nes norėjosi jį sumušti net neišklausius. Taip, kaip neišklausė jis. Nu bet ok, kelionė tik prasideda, dar nervuotis negalima, judam toliau. Praradom 4 valandas.

Ilga diena buvo. Viešbutį Oleksandrijoje pasiekėme po vidurnakčio. Andrius jau miegojo. Iki Dnipro – keli šimtai kilometrų. Susitariam, kad ryt pusryčiaujam 8. Anksčiau neišeina, nes labai susivėlinom, o dar ir praeita naktis menkai miegota.

➡️Penktadienis

Planas – Dnipre paliekam Mariaus priekabą su Osvaldo kariams gabenamu Terrano, tada trimis autobusiukais lekiam link Kurachovo atiduoti daiktų gydytojui Samurajui, tada link Krematorsko atiduoti kariams du autobusiukus, grįžtam su trečiu atgal į Dniprą. Na, apie 800 km. Truputį nerealu, bet mes nepririšti (tada taip galvojom), elgsimės pagal situaciją.

Numetam priekabą Dnipre, judam link Kurachovo. Marius sako:

– Ar pasižymėjai vietą, kur pasistatėm mašiną?

– Tai aišku, kad ne. – Nes nu fcuk, juk vairuotojas turi tą padaryti. – O tu pasižymėjai?

– Ne.

Bet kažkaip nepergyvenu. Visai visai. Ir logika veikia, ir nuojauta jai pritaria. O ir iš vis – čia jau kitos dienos problema, nebe šiandienos:))

Tai žinoma, mūsų pirmąjį tašką pasiekėme jau sutemus. Tiesa, su kariais sutarėme, kad susitiksime mieste X. O aš, protinguolė, atmintyje kiek susipainiojau, ir visą laiką mintyse galvojau apie miestelį, pavadinimu Naujasis X.. Sakau, susitinkame prie parduotuvės, ten tokia aikštė, šalia kažkoks paminklas, netoli vaikų darželis. Karys sako – taip, žinau apie ką kalbate, susitinkame ten. Visa laimė, kad miestas X yra pakeliui į miestelį Naujasis X. Nes būtent per jį važiuojant, supratau, kad fcuk, susitikimo taško tikslaus tai nenumetėm, o susitikimo vietos apibūdinimas tinka abiems miestams:)) Sustojom. Susiskambinom. Taip, jie jau čia:) Taigi sutemus, lynojant, atidavėm pirmąjį dienos siuntinį – vieną iš 4 dyzelinių pečiukų, sausą davinį (apie 90 vnt) ir lauktuves iš Lietuvos. Šis sausas davinys pateks 54 brigados pilotams ir Skala būriui. O vaikinukai jauni. Pirma mintis – vaikai. Trumpai pakalbėjom. Iš pradžių nedrąsiai, bet greitai atsivėrė. Detalių stengiamės neklausinėti, kad nebūtų problemų nei jiems, nei mums. Aš žinau, kad ten, kur jie – sunku, neramu, karšta. Kai paklausiam – kaip jūs? Profesionaliai atsako  – dirbam. Pradedam klausinėti apie atostogas. Dar nebuvo. Bet man toks jausmas, kad lyginant su pokalbio pradžia išsigandusios ir pavargusios akys pradeda kiek švytėti. Vaikinukai atsipalaiduoja. Noriai šneka. Aš labai tikiuosi, kad jie supranta, kad kažkur už 2000 km yra žmonės, kuriems jie rūpi. Kurie jiems atiduoda savo sausiaką. Atnešė lietuviško šokolado. Nupirko pečiuką. Be vardų, be veidų, bet yra. Kaip yra nulinė linija, yra pirma, antra ir trečia, čia galbūt yra dvidešimt trečioji ar trisdešimt antra, bet ji yra. Mes jūsų užnugaris. Tolimas, bet esame. Esmė, kad jie mumis pasitikėtų, ta dvidešimt trečia linija..

Važiuojam toliau, Kurachovas. Gydytojo Samurajaus nėra, jis perkeltas į stabilizavimo centrą arčiau linijos. Paliekam jam vieną elektrinį ir vieną dujinį pečiuką, sterilizatorių, kitas med. priemones. Ir irgi – lietuviškų lauktuvių dėžutę:) Susirašom. Tai labai fainas ir malonus žmogus. Sakė, fotkių atsiųs. Lauksim. Rinkinių ligoninėje nepaliekam. Kadangi Laisvės partija ir Seimo narė Monika Ošmianskienė bei Kamilė Gužauskaitė padarė didelę akciją ir suformavo daug rinkinių Kurachovo ligoninei (o mes su jais bendraujame), tai, kad nedubliuoti paramos, pasitarus su Osvaldu, nuspręsta daiktus ligoninėms vežti Zaporižės link. O dar.. pasitarus su Anatolijum, viską, ką turėjom ligoninėms, padalinom per pusę, ir pusę nusprendėm vežti į Chersoną. Na bet čia ne galutinis sprendimas buvo, kaip paaiškėjo vėliau:)

Iki ligoninės privažiuoja ir 79 brigados chebrytė, jiems perduodam Arvydo siuntinį – automobilių stiklus. Nu ir dar aišku, lauktuvių iš Lietuvos. Ir vėl besišypsančios akys, nors ir trumpam:) Dėl jų viską ir darom, nes suvokiam, kad ne šokoladas pats iš savęs gelbėja gyvybę, bet dėmesys kariui, kuris suteikia motyvacijos, ir parodymas, kad vertini jo darbą, pastangas, ir jis yra labai svarbus. Jo darbas – kovoti, nepasiduoti apatijai. Mūsų darbas – padėti jam nepasiduoti.

Oki, sekantis taškas –  Kramatorskas, po to – Slavianskas. Berods, buvo jau po 18 val. Matau, kad Krematorske būsim apie 21 val. Po to dar Slavianskas. Pastarieji atsiunčia savo susitikimo tašką. Matau, kad labai į šoną ir prasti keliai. Paprašau jų atvykti į Kramatorską. Toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku atiduotume abu autobusus. Kariai sutinka. Važiuojam. Vos už Pokrovsko Mariaus autobusiukui pradeda darytis dalykai. Beje, tai tas pats mūsų taip vadinamas SSS, gautas kaip parama iš Šiaulių miesto savivaldybės, kuris Ukrainoje jau buvo gal 6 kartus, pervežė ne vieną toną paramos ir namo parvežė ne vieną valantiorą. Beje, aš su juo kaip ir apsiženyjusi, bent jau UA muitinės sistemoje. Vienoje iš kelionių aš su juo įvažiavau į Ukrainą, bet atgal į LT jį vairavau ne aš (o UA taisyklės paprastos – kas įveža mašiną, tas ir turi išvežti). Tai dabar kaskart kertant sieną, nesvarbu į kurią pusę, mane kviečiasi ant kilimėlio ir prašo paaiškinti. Kai paskutinį kartą muitininkės klausiau, kodėl taip nutinka, tai sakė, kad taip bus visąlaik. Na bet ne bėda, man tai kainuoja 2 minutes ir maždaug 20 žodžių:) Tai vat šįkart SSS buvo įvežtas į UA kaip humanitarinė parama, vadinasi, daugiau UA sienos kirsti jis negalės.

Ir žinote, yra toks posakis, bent jau tarp valantiorų – mašina nenori į karą. Kas yra daugiau mašinų į UA vežęs, turbūt žino, apie ką aš. SSS – darbininkas, darbštus, gerai atlieka darbą, bet važiuojant į galutinį tašką pasakė – aš kiek bijau. Ir jis tą pasakė paprastuoju būdu – jam sudegė sankaba. Paskutinius 20 km mes jį tempėm ant troso. Bet SSS padarė, ką galėjo. Net neabejoju, kai jį sutvarkys, jis padarys dar daugiau.

Susitikom su kariais. Parodėm. Atsiprašinėjom. Bet jie tokie šaunūs – jokio nusivylimo, džiaugėsi gavę autobusiuką. Apžiūrinėjo, tyrinėjo, kalbėjomės, juokavom. Ir dar sakė – jei turi kažką bendro su kariškiais Lietuvoje, perduok jiems, kad kovotojams reikia greitų mašinų. Visi perėjo ant keturiais varomų visureigių, bet jie lėtesni, labai reikia ir greitų 4×4 autobusiukų, nes su jais didesnė tikimybė pabėgti nuo drono. Jie nepakeičiami logistikoje ir evakuacijai.

Dar. Stebiu tokį dalyką. Kokios mašinos labiausiai patinka kariams (nors čia daugiau galimybių ir efektyvumo reikalas, nei patikimo), tai šie sakė, kad labiausiai jiems patinka Navara, po to L200. Beje, šitos mano statistikoje pirmauja ir varžosi tarpusavyje. Nors gabenam nemažai Pajero, bet niekas dar nepaminėjo jo pirmoje vietoje, nors tai irgi gera, tinkamai savo darbą atliekanti mašina.

Tai vat, čia buvo kariai iš “desiatkės” – nedetalizuosiu, kas norės, tas supras:)

Paskambinu kitai brigadai dėl kito mikro. Tai 42 b.. Ateina jaunas vaikinukas, pasirodo, buvo visai šalia. Pamato SSS ant troso. Sakau, žiūrėk, viena ant troso, kita – ne. Spėk, kuri jums? Jam gal tai buvo per greitas klausimas, jis bandė kažką gražaus pasakyti. Bet aš jo nekankinau, sakau, turiu Tau gerą naujieną, sugedo ne jūsų:) Šiek tiek pakalbėjom, atidavėm autobusą, susitikimas buvo labai trumpas. Bet mačiau, kaip džiaugėsi kareiviukai. Jaunuoliai visai. Jiems tikrai trūko mašinos, jie jos prašė jau prieš kelius mėnesius. Tikrai ilgai laukė. Ir sulaukė. Beje, tai yra Mantas Kesylis  dovanotas mikras. Mantai, be daugybės padėkos ir pagyros žodžių, aš tiesiog jums lenkiuosi:)

—–

Aš daug nepasakosiu apie biurokratinius labirintus Ukrainoje. Kaip forminamos mašinos. Ten truputį pekla. Nepalanki vartotojui. Bet žinote, kai karys pasako – mes šitą mašiną įtrauksime į dalinio balansą – tai jau yra kažkas:) Aš tą vakarą tai išgirdau:) Tai buvo išdidus pareiškimas:) Nesakysiu, kuri čia brigada, gali būti ir abi:)

—–

Tos 10-15 min. perduodant viską kariams, yra tai, dėl ko tu 2 paras važiuoji. Prieš tai – kokį mėnesį renki paramą. Kažkas remontuoja busą. Tam, kad parama pasiektų karius, veikia gana didelis mechanizmas. Mano darbo užmokestis – 10 minučių matyti laimingas akis. Jūsų darbo užmokestis – skaityti mano įspūdžius apie tas akis. O aplamai – prisidėdami prie Ukrainos kovos mes saugome savo Tėvynę ir savo laisvę. Taip vadinama prevencija.

Grįžtam į realybę. Atsisveikinus su kariais, judam atgal. Mano klaida, nepasakiau savo kolegoms Andriui ir Mariui, kad komendanto valanda Donecko apskrityje – nuo 19 val. Tada nebedirba niekas. Net degalinės. O Andrius su savo vairuojamu busu tai planavo pakeliui užsipilt:)

O šitoje vietoje istorija nutrūksta:) tai, kas įvyko po vidurnakčio, parašysiu rytoj, nes ir taip niekas tokių ilgų postų neskaito 🙂

Mes esame Peremoga / Humanitarian Center of Ukraine