Kas gerbs tautą be herojų?

Prieš kelis metus, asmeniškai susidūręs su aukščiausių Lietuvos pareigūnų nuolankumu užsienio kolegų nuomonei, stebėjausi: “Jie ką, išsigando?”
Buvo keista jausti, jog akivaizdus tik savų interesų gynimas, kuris nenaudingas mums, Lietuvai buvo priimtas kaip teisėtas ir tas net netiesiogiai išsakytas noras buvo patenkintas.
Ta mintis ilgą laiką man nedavė ramybės. Kaip ir visi efemeriški reiškiniai, šis taip pat – sunkiai įkūnijamas ir paverčiamas žodžiu. Tai nematomas, po kruopelę kiekvienam iš mūsų, išdalintas okupacijos palikimas. Nepilnavertiškumas, baimė būti savimi ir iš paskos sekantis nerimas dėl savo veiksmų.
Dabar suprantu, kodėl mes tik gana mechaniškai džiaugiamės savo praeitimi ir jos didvyriais. Kadangi pastoviai žvalgomės per petį, todėl nesijaučiame laisvi reikšti emocijas. Mums reikia patvirtinimo ar galime. Ar turime teisę didžiuotis.
Tai kaimynų žiaurumo palikta baimė. Mes iš tiesų jų be proto bijome, todėl taip stipriai norime įtikti tiems, ką laikome savo sąjungininkais ir gynėjais. Todėl bijome ir jų. Kad atstums, numos ranka ir paliks, nes “ai šitie mums jau nebepatinka”.
Viskas kas nors kiek vertinama kaip kontraversiška ir gali iškelti išorės klausimų – neturi teisės į egzistavimą. Negalima rizikuoti savo reputacija. Ir visai nesvarbu ar ta reputacinė rizika yra tikra ar tik sugalvota. Aš matau tokią grėsmę, reiškias ji tikra.
“Viskas ką gali įsivaizduoti yra tikra” – praeitame amžiuje pasakė ispanų genijus, kuris dar paaugliu tapė neįtikėtinus portretus. Realistiškus ir įkvepiančius, bet mes nežinome jo kaip realisto ar impresionisto. Pablo Pikaso – nusprendė būti savimi, ir mažai kas supranta tą kubizmą, bet tapytoją gerbia. Nes Pikaso – asmenybė. Mes kalbame apie žmogaus individualumą ir jo teisę būti savimi, apie tai kokie mes visi unikalūs ir tuo nuostabūs.
Deja tik maža dalis nebijo savęs. Ir labai retai atleidžiame kitiems, kurie nebijo. Tiksliau mes atleidžiame jiems, tik tada, kai jau negalime kontroliuoti.
O mums reikia asmenybių, reikia drąsos, reikia pavyzdžių ir iš praeities ateinančio ramsčio sprendimams bei poelgiams dabar. Ir ateityje. Ypač mažiems. Tokiems kaip Lietuva.
Maži gali būti tik drąsūs arba mirę. Tu arba Dovydas, nukovęs milžiną, arba neegzistuoji.
O dar yra ir pavydas (nes jauti, jog norėtum daryti panašius žygdarbius, bet bijai). O, tas legendinis visa griaunantis, dažnai savižudiškas ir brolžudiškas pavydas! Juk didžiuosius mes gerbiame iš tiesų tik tada kai jie miršta. Tik tada jiems – pripažinimas ir paminklai.
Baimė trukdo mums ieškoti paramos praeityje, o pavydas – dabartyje. Taip ir draskomės tarpusavyje.
Dėl to, per trisdešimt metų nebuvo sukurta nieko verto plačios visuomenės dėmesio apie praeito amžiaus didvyrius. Viską ką mes išdrįsome sukurti tai filmas apie kolaborantą, išdaviką ir žudiką. Bent jau tiek priartėjome prie tos temos. Bet apie tuos žmones, kurie padėjo pamatus šiandienos mūsų laisvei – ne. Geriau neliesti, nes bijome juos įvardinti herojais. Tik per skausmus ir kančias mes kalame jų vardus granite ir bronzoje. Yra klausimų; reikia komisijos išvadų. Ai, gal visgi ne.
Baimė.
Mes neleidžiame ir dabarties pagerbti. Tos dabarties, kurios liudininkais esame. Mūsų dabarties. Juk niekas neprašo sakralizuoti. Užtektų gerbti. Bet ne, nes pavydas. Kaip tas lipnus panikos jausmas dėl pirmos “audinės” pas kaimyną kieme 90-aisiais. Paskui ir pats nusipirkai mersedesą, bet kaimynas jau nusipirko sodybą prie ežero. Taip ir dėl garbės, kurios net į burną neįsidėsi – pavydime. Dėl to, kad kolūkio šiferį vogiau aš, bet JIS man leido tai padaryti. Gyvulys nu. Dėl to aš geriau garbinsiu, prie Gedimino bokšto sau mauzoliejų pasistačiusį prisitaikėlį ir komunistą-vagį, nes jis irgi nesugebėjo būti drąsus. Jis tik sekė iš paskos.
Pavydas.
Arba: ateina populistai iš autokratinių genų turinčios partijos ir užkabina biustą-lentą ant pastato sienos Vilniuje. Nežinau ar tai tikras troškimas ar iš anksto žinomos reakcijos siekis, bet paima savivaldybė ir pasimauna. Spauda, prisidengdama objektyvumu, rašo: “kontraversiškai vertinamam Škirpai”. Atrodo, lyg mūsų rezistencija kaip tas Šriodingerio katinas.
Baimė.
Nusprendei Kiniją pasiųsti? O brolau, to negalima daryti. A, tu durnas? Taigi mums šakės. O moralė, o principai? O jų gudrus imperializmas? O koncentracijos lageriai? Ai, mes nieko apie tai nežinome, bet kas bus, jeigu jie mums pigių tapkių nuspręs neparduoti? Ir visai nesvarbu, jog ta Kinija taip nieko rimto ir nesugebėjo padaryti, nesvarbu, jog tie mūsų galingieji draugai po kelių metų pritaria ir sako “Oho, nu bet žėk tu man kaip. Galima buvo pasirodo.” Pavydas. Čia, žinoma ateis Dainius ir pasakys, jog negavome ten tų investicijų ir t.t. Bet niekas nesustojo juk? Mes į priekį einame greičiau nei absoliuti dauguma. Ir ką? Nepaisant to, jog visi jie blogi, bet dabar su malonumu pritarsime gerųjų rossijanų mylėtojui, kuris nenori rossijos žlugimo ir tiki, kad kažkas iš išorės gali juos išgelbėti ir pakeisti driežišką žiaurumą demokratija. Jis pakankamai senas, turi po 2009-ųjų krizės sudergtą reputaciją ir prezidentu tapti neturi jokių šansų. Puikiai tinka ir visai nesvarbu, jog iš tos pačios nekenčiamos partijos… bet jis gi irgi ne toks drąsus. Bus ramiau.
Pavydas.
Tarpukarį mes prisimename kaip klestėjimo laikmetį. Kai kaimas taip klestėjo ir tiek daug visko augino, jog miestiečiams po žąsį privaloma buvo nusipirkti. Jeigu ne okupacija, tai dabar kaip Japonijoje gyvenę būtume.
O jeigu pasakysiu, jog mes gyvename kaip Japonijoje, tik neturime sukaupę tiek nejudinamo turto. Ir ką?
Lietuva tarpukariu padarė politinių klaidų. Rimtų klaidų. Galbūt nebūtų buvę tos okupacijos? Ar po 100 metų vėl kalbės: Lietuva po nepriklausomybės atgavimo augo sparčiai ir ekonomiškai atsigavo, bet pridarė daug politinių klaidų.
O aš paklausiu: kas prisimena, kas yra tas žmogus nuotraukoje?