„Lietuva 2050“. Demografija altorių šešėliuose.

Atsimenu Lietuvą prieš Sąjūdį, prisiminimai apie politiką siekia net 1982-uosius, kai mirė Brežnevas ir mama klausia tėvo: o kas gi dabar bus?

Tai girdėjo Vytauto Didžiojo bareljefas, stovėjęs ant sovietinės indaujos. Po dviejų savaičių mirė ir mano tėvas Vytautas. Taip gimė 6-mečio vaiko klausimų pasaulis: o kas dabar bus?

Klausimai ir atsakymai. Tai svarbiausia pirmoji pamoka, kuri veda mus į priekį. Tik taip žmogus pasiekė mėnulį, tik taip ir ne kitaip judama toliau. Klausimai išmokė skaičiuoti, nes būtent ten buvo, nors ir trapi, bet saugios ateities garantija. Nesvarbu, kad sovietiniai batai buvo nuolat peršlapę ir dažnai smarkiau sningant tekdavo eiti per pusnis į mokyklą užsidėjus veltinius. Skaičiavau ne tik kiek mama uždirba. Kartu su pensija (maitintojo netekus) gaudavosi net 210 medinių (rublių) per mėnesį. Dar nežinodamas aukso atsargų sąvokos primesdavau aukso dirbinių namie kainą ir matavausi vienintelį amžiną atilsį tėvelio palikimą – auksinį laikrodį. Jį vėliau pardaviau, kad apmokėčiau telefono sąskaitas.

Vizija „Lietuva 2050“ visai arti ir šansų tai pamatyti, tikiuosi, bus daugeliui mano bičiulių. Todėl tikrai dar bus progos padiskutuoti, kas buvo teisus. Teisūs tie, kurie norėjo sukurti šventyklą. Norėjo pakliūti į krikščioniško rojaus variantą su mergelėmis – vaidilutėmis, kurios dausose pins rūtų vainikus, o akiniuoti sėdmaišių pasaulio gyventojai pavirs karžygiais, tegul ir po mirties. Nesu tikras, ar apie tai svajoja jaunimas, bet mano amžiaus vyrai ir moterys tikri romantikai. Dažnai su chaki spalvos kostiumais ir švelniai rožiniu smegenų turiniu.

Lietuvoje visi ir visada nori daugiau. Pradedant algomis už kavos gėrimo darbo dienas Dievo pamirštose valstybinių institucijų labirintuose iki pensijos, kuri leistų oriai taupyti pakasynų spektakliui vos keliems žiūrovams. Bilietai brangūs ir ne visi šeimos nariai sugeba juos nusipirkti, kad atvyktų iš tolimiausių ne tik Norvegijos ar Airijos kampelių. Ten dauguma ne tik dirba ir uždirba, bet konkuruoja su kitų šalių emigrantais ne tik už vietą po saule, bet ir padėdami naujų namų šeimininkams spręsti jų demografijos problemas.

Visos turtingos valstybės tiek Vakaruose, tiek Azijoje susiduria su ta pačia problema. Netgi toks monstras Kinija atšaukė vieno vaiko politiką, nes visuomenė ne tik sensta, bet ir gyvena ilgiau, o infrastruktūros palaikymui vis dar reikia gyvų žmonių. Valstybė – tai ne tik slaugos industrija seniems ar ligotiems nariams, bet ir gyvybinga ekonomika, kuri moka už didžiąją socialinių paslaugų dalį, už vidaus ir išorės saugumą, už mokslo vystymąsi ir išsilavinimą. Valstybė – tai labai sudėtingas organizmas ir jai reikalingi piliečiai, kad ne tik egzistuotų bei spaustų mygtukus balsuojant, bet kovotų ir laimėtų amžinoje kovoje už būvį. Užkariautų ne savo kaimynų žemes, bet artimiausias planetas, žvaigždes. Tik tai, o ne banalus maisto geidimas, yra mūsų civilizacijos variklis.

Grįžtame iš dangaus į žemę, į Marijos žemę, kurioje vis dar stovi mūsų mažoji Jeruzalė, šiaurės Babilonas – Vilnius.

Atšiauriomis sąlygomis mes jau užauginome Rožyną. Tai mūsų svajonių Lietuva. Jos vizijos buvo kuriamos šimtmečiais iki Nepriklausomybės kovų, kai mes gavome šansą sukurti savo valstybę, rytų imperija trumpam kluptelėjo ir pasikeitusi idealogiją vėl pradėjo stotis į puolamąją povyzą. Už galimybę būti laisvais, už laisvą Lietuvą kovojo ne tik etniniai lietuviai. Kovojo ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai. Imperija grįžo ir vėl ėmė dalintis mus su kitais monstrais. Mus trėmė ir žudė tik apšilę kojas atėjūnai iš rusijos. Pasikeitus okupantams įvyko katastrofa – HOLOKAUSTAS. Miestai su miesteliais ištuštėjo. Išplėštos žydų krautuvės ir ješivos daugiau niekada neatsidarys.

Vėl ir vėl viešumoje konstatuojami faktai, pateikiami skaičiai, apie tai, kas galimai laukia, apie tai, kiek gimė, atvyko, išvyko, galop mirė. Skaičiai apie nieką. Vis šaukiant apie visuotinę karo prievolę, kuri turi didėti palaipsniui, kol 2050 sugrįš į šiandienos dienos, vertinant šios dienos duomenimis pagrįstas gimstamumo prognozes.

Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo einama migrantų priėmimo keliu. Procesas vyko keliais etapais ir skirtingai. Pavyzdžiui, Airija augo ir stiprėjo ne tik ekonomiškai, bet ir demografiškai, nes nebijojo priimti kitų kultūrų žmonių. Tuo tarpu į okupuotą Lietuvą atvykdavo kolonistai „specialistai“, o tiksliau – okupantai. Jų tikslas buvo ne statyti, bet asimiliuoti mus. Tai pakeitė mus labiau nei mes suprantame. Tai įskiepijo baimę ir neapykantą svetimiems, kuri klesti po rusiškos kultūros altorių šešėliais.

Kai kalbame apie demografiją, politikai bijo žodžio imigracija, bet tai neišvengiama – norint augti, mokėti pensijas, galop kurti stipresnę kariuomene, mums reikia ne tik susitaikyti, bet ir judėti pirmyn su tinkamomis tam integracijos taisyklėmis. Vizija, kaip tapus 3 milijonų šalimi judėti link 4 ir 5, dar geriau 10, kurių branduolį sudarys grįžtantys į turtingą ir stiprią Lietuvą tie, kurie išvažiavo patys, tie, kurie gimė svetur.