Realizmas – neskanus maistas
Prieš kurį laiką Vilniuje lankėsi K. Kalinausko pulko vadai. Pulko vadinti vien gudiškuoju nelabai išeina, nes drauge su gudais kaunasi ir lietuviai, ir latviai, ir estai, ir ukrainiečiai. Po susitikimo su gudų diaspora tautinių mažumų centre, diskusijas mažesniame rate perkėlėme į vieną iš senamiesčio užeigų. Vakaras buvo keistas, nes priešingai nei stereotipiškai įsivaizduojame gudus – beveik niekas nevartojo alkoholio, o tie, kas vartojo, apsiribojo bokalu alaus ir keliais degustaciniais stikliukais mūsų nacionalinių gėrimų.
Tarp karių delegacijos buvo ir karo kapelionas – liuteronas, penkių vaikų tėvas, kuris po „rinkimų“ Baltarusijoje pateko į kalėjimą, o išleistas bėgo į Ukrainą. Apsiskaitęs ir protingas žmogus, parašęs kelias knygas. Prasidėjus plataus masto invazijai, prisijungė prie kovojančių už Ukrainos laisvę. Karo kapelionai Ukrainos ginkluotosiose pajėgose atlieka psichologo darbą, o ne perša savo religiją (tokia kariuomenės tvarka).
Pastorius tada pasakė: kare pirmieji žūsta optimistai, o tikintis pergale realistai – išgyvena. Jis patvirtino, kad tai ne tušti žodžiai, nes fronte optimistai tikisi visko greitai ir psichologiškai palūžta pirmieji, ir tai daro juos pažeidžiamus. Realistai gi eina į tikslą, mąstydami racionaliai, jie planuoja, jie mato ateitį, jie išgyvena.
Rožinio optimizmo laikas Lietuvoje jau baigiasi ir bent keli politikai tai suprato. Realus padėties vertinimas – tai mūsų šalies išlikimo garantas. Mane supa žmonės, aktyvistai, kurie mąsto realistiškai, ir mes jau prieš gerus metus, dar laikantis Bachmutui (tuomet buvo pernelyg drąsu tai sakyti garsiai), jau matėme, kad Ukrainoje labai trūksta gyvosios jėgos ir uždavinėjome nepatogius klausimus KAM ministrui Arvydui Anušauskui dėl gynybos reformų.
Taip pat jo klausėme, kodėl jis kviečiasi į ministeriją blogerį Oleksijų Arestovičių kaip „patikimą“ asmenį ryšiams su Ukraina. Nors pastarasis buvo tik visuomeninis patarėjas, visiškai neturintis jokios slaptos ar rimtos informacijos iš prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos. Vėliau ministras iš socialinių tinklų ištrynė viską, kas buvo publikuota apie O. Arestovičiaus vizitą.
Tokios situacijos verčia abejoti, ar toks ministras gali adekvačiai vertinti tai, kas vyksta Ukrainoje.
Kyla dar daugiau abejonių, kai girdime apie tankų pirkimus, kuriuos vokiečiai pristatys po 6 –10 metų, kai tuo tarpu rusija gali mus pulti jau ryt arba poryt. Apie tai rašo ne tik bulvarinis „Bild“, bet ir rimtasis „The Telegraph“.
Į grėsmes reaguojama pernelyg lėtai, o politikai, užuot ieškoję išeičių, pasidaro sau tarpsesijines atostogas ir išsilaksto po pasaulį. Leidžiu sau teigti, kad karo grėsmių jie nejaučia, o tai persiduoda ir rinkėjams. Pastarieji iš atsakingų piliečių tapo rožiniais optimistais, besiviliančiais, kad karo siaubas mus savaime apeis.
Keli neatostogaujantys politikai nusprendžia, kad laikas uždaryti dar du pasienio punktus, bet tik po vieną Vilniaus ir Druskininkų savivaldybėse. Abiejų rajonų merai iš karto sukyla. Ar jie apie karą nieko nesupranta, ar vis dar nenutuokia, kad jų rajonai bus pirmieji agresoriaus taikiniai?
Apskritai, sutankinus srautus į Medinikus ir Šalčininkus, mes atveriame kelius priešų atakai. Po intensyviu transporto judėjimo srautu bus dar lengviau pasislėpti karinės operacijos prieš Lietuvą smogikams. Taip veikia DOS atakos kibernetinėje erdvėje, taip veikė ir Hamas prieš Izraelio valstybę.
Realybės suvokimas ateina lėtai, bet jis visada išblaivo… Svarbu išsiblaivyti ne per vėlai.
