Rusų pasaulio metastazės
Ryte per kažkokią rytinę programą pristatė knygą, kažkokio eilinio rusų žurnalisto, išbėgusio į Vakarus. Vardą girdėjau pirmą ir paskutinį kartą – mano manifestas nesikeičia. Ir nepasikeis. Eilinė rašliava, kuri, pasak laidų vedėjos, aprašo, kodėl russija tokia, kokia yra. Aš tai aprašau keliais sakiniais, o kažkas sugeba iš to proceso išspausti knygą, po to ją pardavinės tiems patiems, kas „prieš karą“, tiems patiems, kas už Palestiną ir „Hamas berniukus“.
Nesuprantu, kaip galima skaityti ir klausyti tų bėgusių, kurie, mano manymu, yra visiški nevykėliai, nesugebėję kurti ir dirbti taip, kad būtų įvykę pokyčiai. Kita vertus, tai įmanoma tik civilizuotų žmonių bendruomenėje, o rusijoje jos nėra. Tai kraugerių sambūris su žmogėdra valdžioje. Per amžius jie nepasikeis ir bus ateities archeologų tyrinėjimų objektais, paskendę savo pačių kraujyje. Mes turime suprasti, kad mus gelbės tik gelžbetoninės siena tarp jų ir mūsų, o tai jiems mirtis. Siena turi būti statoma mūsų sąmonėje, per mokyklas, kad ateinančių kartų nepultų virusas iš rytų, patenkantis į jaunus organizmus per humanizmo sporas.
Prieš savaitę bendravau su Ukrainos prezidento administracijos patarėju Michailo Podoliaku. Pastarasis daug metų dirbo ruSSijoje ir baltarussijoje, taip pat gyveno Lietuvoje. Pokalbio pradžioje jis pasakė: didžiausia klaida, kad po Maidano mes neuždarėme rusiškų mokyklų. Jis kalbėjo ne apie reformas, o apie mokyklų fizinį uždarymą ir gailėjosi, kad to ukrainiečiai nepadarė iškart po Maidano. Prieš 10 metų pas mus nebuvo tokių politikų, kurie tai pasakytų.
Deja, ir pas mus nėra – nebuvo ir tuomet. Kai užduodu tą klausimą, pradeda vartytis netgi Laurynas Kasčiūnas. Visi vartosi, nes taip gera gauti tuos kelis balsus iš 23 tūkst. mokinių tėvų, kurie vis dar nesuprato, kur gyvena. Dar daugiau. Ir lenkiškai kalbančių, nors Lenkijoje mūsų niekas nelaiko ne tik lenkais, bet ir lygiais sau žmonėmis. Neperdedu, nes išbandžiau tai ant savęs. Taip, aš lenkų kilmės, bet aš lietuvis ir lenkas nesu, niekada nebūsiu.
Vis skamba varpai. Visi vis dar galvoja – ne mums, mes tik darome verslą. Ekonomika auga ir krenta, bet tai normalu, kada nors mes tapsime patriotais. Dabar tiesiog tam nėra laiko. Patriotai busime užsienyje, jeigu spėsime pabėgti. Tai jau mačiau. Buvau ten. Varpų skambesys visada pavirsta sirenoms, bet ne visada jos girdimos, nes tiesiog jau per vėlu.
Daro verslą ir visokios arenos nuo „Compensa“ iki „ASG“, nuo menų fabriko „Loftas“ iki „Žalgirio“ arenos Kaune. Pastarajame rusiškai mažai kas kalbėjo, dabar gi ten važiuoja Galkinas. Pastarasis tikrai neišmoko lietuviškai. Visi nori uždirbti ir visi perkasi draudimus, po ilgų derybų su atlikėjais. Pastarieji priversti nusipirkti indulgencijas, kurios suvyniotos į paramą Ukrainai. Kad ir sauskelnėms. Taip, galima ir taip, svarbu gera komunikacija, o pinigai nesmirda. Dar svarbu remti Ukrainą, bet tik nuo 2022 02 24, prieš tai karo nebuvo ir užtenka tik nekoncertavimo fakto okupuotame Kryme. Indulgencijos tik pratęsė katalikų bažnyčios terorą.
Lygiai taip veikia ir dabartinėse ne tik su kultūra ar kalba susijusiose srityse. Gyvulių ūkis ir jo sukurtas kreivų veidrodžių pasaulis atitolina pergalę. Kažkelintoji serija keturių šimtmečių trukmės kine. Daugeliui iki šiol atrodo, kad pirmosios dalys tos epopėjos niekuo nesusijusios su dabartimi. Bet jie klysta.
Vėl lenda į akis visokių koncertų reklamos, lyg burtų lazdele mostelėjus jie visi lenda čia. Visi jie iš Izraelio, bet kaži kodėl dainuojantys ar vaidinantys rusų kalba. Visi bėga nuo karo ir kažkodėl turėdami progą kovoti už laisvę savo naujoje Tėvynėje, jie bėga kuo tolyn, tuo pačiu klykdami, kad juos išstūmė iš ruSSijos, kur jie tikrai KOVOJO. Daug kalbų, bet jų veiksmai parodo, kad visi jie tik veidmainiai verslininkai, kurie nematė nei karo prieš laisvą Ičkeriją, nei Abchazijos okupacijos, nei karo Moldovoje, nei Armėnijos okupuotos Azerbaidžano provincijos, nei vėl Sakartvelo, tik jau 2008-ais, nei karo prieš Ukrainą, kuris prasidėjo 2014-ais.
Migla tamsoje, taip gera apsimesti, kad tu nebuvai „politikoje“, o tik bučiavai žmogėdros rankas.
Kultūrinė ir kalbinė rusų ekspansija tęsiasi. Ir ne tik man aišku, kad tai tik naujos okupacijos preliudija, senosios pratęsimas, išlaikant savoje orbitoje tuos, kurių filosofinę sistemą statė ne tik bolševizmas, bet ir Vakarų universitetuose išsikerojęs leftizmas. Ką patvirtina klyksmai už taiką Palestinoje ir „pradėkite tartis Ukrainoje“.
Pasiūlymai iš avelės vilkui – duosiu vilnos, ją pardavęs galėsi nusipirkti mėsos, net nepagalvojant, kad tai per ilgas procesas tiems, kurių maisto grandines padiktuoja ne mada ar ekologijos problemos, bet paprasčiausi instinktai – čia ir dabar, nes rytdienos jie neturėjo niekada.
Skamba varpai. Rytoj juos perlydys į patrankų sviedinius. Ne mes. Grojant balalaikoms nebuvo ir nebus jokio permainų vėjo. Niekada. Varpai skamba mums.
