Šalčininkai – Lietuva

Prieš kelias savaites bičiulis į veidaknygę įkėlė sovietinio kario paminklą, kuris iki šiol stovi priešais Šalčininkų autobusų stoties pastatą, todėl nutariau ten nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo realybėje, juolab jau rašiau apie būtinybę uždaryti čia esantį pasienio perėjimo punktą į rusijos gubernija tapusią bielorusiją.

Dieną prieš Vasario 16–ąją jau kvepėjo pavasariu, jau girdėjosi gervių trimitavimas.

Paskutinį kartą ten lankiausi prieš dvidešimt penkis metus, tai buvo įdomu pamatyti seniai matytas vietas.

Kelias link Šalčininkų ne magistralinis, eina per kelis bažnytkaimius ir Jašiūnus, per kuriuos teka Merkys. Čia pat ir pasienis su Gudija. Paskutinės darbo dienos eismas buvo ramus ir sunku suprasti, kad kelias veda link sienos, sunkvežimių kelyje vos vienas kitas. Pakelės užrašai vien tik lietuviški, ko tikrai nebuvo prieš 25–is metus. Pagaunu save galvojant: o ką mes žinome apie tą kraštą? Kad čia vis dar valdo Tomaševskio lenkų rinkimų akcija?

Kelias link pasienio aplenkia Šalčininkus, todėl iš karto judu sienos link, o ženklas, perspėjantis, kad įvažiavome į pasienio ruožą, verčia sunerimti, nes pasą palikau namie. Skirtingai nuo kelionės prieš ketvirtį amžiaus, nemačiau ne tik policijos ekipažų, bet ir pasienio patrulių. Jokio ženklo ir prieš kelias dienas prasidėjusių NATO pratybų. Neramu ne todėl, kad važiuojame be pasų, o kad judame link valstybės teroristės. Iš tos šalies ateina karo grėsmė, iš ten šimtais metų ėjo ordos mūsų žudyti.

Pasienio zona – vos keli kilometrai ir aš labai greitai privažiuoju prie terminalo. Pakelėje stovi sunkvežimiai ir priekabos su Moldovos, Rumunijos, Kazachstano, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos registraciniais numeriais, kai kur numesti ir seniai nenaudojami automobiliai iš anapus sienos.

Pasienio punkto prieigose daug rusų kalbos ir miškas, pavirtęs į sąvartyną, su dviračių parkavimo aikštele. Nepaisant daugybės šiukšlių maišų pririštų ant kiekvieno kelio ženklo, sunkvežimių vairuotojai pernelyg nesijaudina dėl ekologijos ir meta viską lauk kur papuola. Tai daug ką pasako apie vairuotojus ir jų kultūrą, apie buvimą kito pasaulio įtakoje. Dauguma jų tai migrantai iš rytų ir jų noras šiukšlinti pas mus daugiau nei iškalbingas.

Viskas čia aišku, važiuojame į Šalčininkus.

Uždarius Medininkus šis pasienio punktas, įspraustas tarp miškų ir pelkių, gali likti – Vilnius tolokai, o ir kliūčių ruožas lengviau įrengiamas nei važiuojant Minsko plentu link Vakarinio aplinkkelio.

Šalčininkai pasitinka su gražia dvikalbe iškaba, tikimės, kad tokių bus dar, bet įvažiavus į miestą matome daug lietuviškų trispalvių. Miestas pasiruošęs švęsti Vasario 16-tąją, jokios lenkiškos vėliavos taip ir neteko pamatyti, nors nauja ir graži autobusų stotis taip pat su dvikalbiu užrašu.

Paminklas sovietiniam okupantui boluoja modernaus stoties pastato fone. Paminklas skirtas sovietų kariui okupantui atminti, tam, kuris kovojo ne tik su tokias pačiais vokiečių okupantais, bet ir žudė, trėmė vietinius lietuvius ir lenkus, lietuvių ir „Armija krajova” partizanus. Nenustebino, kad prie paminklo sovietų kariui mėtėsi kelios plastmasinės ir tikros gėlės, keisčiau tai, kad tas balvonas stovi Vilniaus ir Nepriklausomybės gatvių sankryžoje.

Viskas kaip ir visur, valstybės institucijų pastatus puošia ne tik trispalvės, ES vėliavos, bet ir Ukrainos dvispalvės. Tiesa, rajono administracija jos neiškėlusi. Befilmuojant pro šalį praėjo senutė, kurios kepurė buvo su trispalve juosta. Miestas, kokių daug Lietuvoje – su naujų namų priemiesčiais ir renovuojamais daugiabučiais. Čia Lietuva, rėkte rekia Kultūros namų įėjimas, kuri puošia trispalvės motyvais supintos juostos.

Savivaldybės pastatas ir aikštė renovuoti, kas tikrai nėra dažna Lietuvos provincijoje. Nutariu ten užeiti ir paklausti, kokia situacija su kario paminklu. Prieš tai skambinau nurodytais vicemerų kontaktiniais telefonais, bet nei ponas Juzefas, nei ponas Valdemaras nekėlė ragelio.

Pirmajame pastato aukšte įrengtas stiklinis biuras, kuriame šnekučiavosi dvi moterys. Pasisveikinu ir sakau, kad esu ne vietinis ir noriu sužinoti apie rajoną, apie tą nelemtą paminklą. Be jokių problemų, atsako sklandžia lietuvių kalba: ketvirtame aukšte turizmo skyriaus vadovė viską jums papasakos.

Lipu į viršų laiptais, užeinu į nurodytą kabinetą. Vedėja ponia Irena maloniai priima, jokio priešiškumo – mandagi valdininkė, kokių, turbūt, ne visur būna. Prisistatau.

Pokalbis mezgasi lengvas ir nuoširdus apie gerą orą, puikią infrastruktūrą. Laikas ateina rimtiems klausimams: kodėl vis dar stovi paminklas okupantui, kuris žudė ne tik lietuvius, bet ir lenkus? Kreipėmės dėl jo nukėlimo pernai gegužės mėn. į LGGRTC, ir manau, kad po poros mėnesių jo neliks. Pasak ponios Irenos, net 70 procentų gyventojų yra už paminklo nukėlimą, vykstant karui Ukrainoje žmonės ėmė suprasti, kas tai. Butrimonyse prie Eišiškių jau prieš porą mėnesių nukėlėme panašų – atsako ponia Irena. Kiek nustembu, nes viešoje erdvėje apie tai nieko nesu girdėjęs.

Turizmas Šalčininkų rajone – tai kaimo sodybos, kurių labai daug, dar yra keli restauruoti dvarai, toliau pasakoja ponia Irena.

Pramonės rajone beveik nėra, daugiausiai žemės ūkis ir logistikos įmonės. „Ūkininkai visi puikiai kalba lietuviškai, gal netyčia matėte juos Vilniuje per jų protestą?“, – paklausė Irena. „Mačiau, bet nekalbinau“, – atsakiau.

Pabėgėlių iš Ukrainos yra, bet nedaug, nors vien Irenos daugiabutyje gyvena dvi šeimos. Logistikoje dirba daug gudų ir tų pačių ukrainiečių. Rajono gyventojai dirba Vilniuje, emigracijos bangos, skirtingai nei kitur nebuvo, o demografija ilgą laiką buvo puiki, bet per šį sausį mirė 71 žmogus, o gimė tik 21 kūdikis. Nerimas ir augančios kainos nemotyvuoja žmonių susilaukti daugiau vaikų, nors finansinės paskatos auga kasmet.

Dar galime kalbėti apie daug ką, bet jau skubu namo, todėl į pokalbio pabaigą tarsteliu, kad pats esu lenkiškai kalbantis, bet ponia Irena nė nebando pereiti į lenkų net atsisveikinant. Nuoširdžiai pakvietė atvykti į Vasario 16-os minėjimą ryt. Pažadu, kad būsiu. O kodėl gi ne?