Vartai į Lietuvą. Mes jų (ne)laukiame

Krašto gynyba prasideda piliečių galvose, jų gebėjimu atpažinti priešą. Tai pirmoji gynybinė linija, tai pirmieji apkasai, kuriuos privalome išsikasti savo sąmonėje. Propaganda jau paveikusi net ir aktyviai Ukrainą palaikančius lietuvius, nes yra tokių, kurie vis dar neatpažįsta kremliaus manipuliacijų ir „gulbių ežeras“ jiems vis dar nekaltas menas. Daugelis apskritai pamiršo, kad per 1991 m. sausio įvykius būtent tą kūrinį per Lietuvos televiziją paleido ją užgrobę jedinstvininkai.

Rodos protingi žmonės ima ir prabyla kaip Maskvos propagandistai, vos tik kalba pakrypsta apie rusų kultūrą. Išlenda visas postsovietinis mąstymas ir tokie pakeltu balsu ima aiškinti, kad nereikia kultūros maišyti su politika. Kovą su killtūra ir kitokiomis minkštomis poveikio priemonėmis iš rusijos pavadina kova prieš rusus ar net prieš rusakalbius ukrainiečius.

Todėl nesistebiu, kad Klaipėdoje penktoji kolona kelia galvą, kad net 20 nuošimčių žmonių laukia putino (nors pagal tai, ką matau ir girdžiu, tai jų gali būti ir virš 50 proc.) Tai apie ką kalbame ir rašome su bičiuliais svarbu tik labai mažai auditorijai, o oponentų persvara didžiulė, kaip ir sklaida. Gatvėse ir parduotuvėse laisvai ir plačiai skamba rusų kalba.

Sakot, kalti rusakalbiai ukrainiečiai? Taip, galbūt, galbūt tarp jų yra ir tokių, kurie laukė putino, o dabar jo laukia čia, Lietuvoje. O kur dar gudų pabėgėliai ar ekonominiai migrantai, kurių atžalos papildė rusakalbes mokyklas ir darželius, o jų lyderė per trejus gyvenimo Lietuvoje metus, taip ir nepramoko lietuvių kalbos. Suprantu, kad jos prioritetai – tai kelionės į Vakarų valstybes, bet paskatinti savo tautiečius pasekti savo asmeniniu pavyzdžiu – politiko pareiga. Juolab, kad šiandien jau visiems suprantama, kad baltarusių opozicija pralaimėjo, o dabartinį jos lyderį laikui einant pakeis kitas ar kiti ir daugelis gudų liks čia, Lietuvoje.

Prašant paramos rusų mokyklų reformai kreipiausi į Svetlanos Cichanovskajos patarėją Franeką Viačorką, pastarasis mane išklausė ir sureagavo: nustojo atsiliepti į mano skambučius. Visuomet palaikiau jų opoziciją ir ne rėmelio uždėjimu, o realiais darbais. Suprantu, kad gali nepatikti mano kritiškas požiūris kai kuriais klausimais, bet tai demokratija ir jie turi jos mokytis. Aš ir pats vis dar mokausi.

Mes 350 metų kovojame su blogio imperija, kaunasi su ja ir mūsų ginklo broliai ukrainiečiai. Deja, bet gudų tauta jau pralaimėjo kovą rusijos reichui, ypač savo sąmonėje.

Pabaigai noriu pacituoti ukrainiečių muzikanto Ivan Lenjo žodžius:

„Gyvenimas susidėliojęs taip, kad anksčiau ar vėliau už viską tenka susimokėti: arba pinigais, arba sveikata, arba reputacija, arba savo gyvybe.

Kiekviename koncerte, o per šį karo laikotarpį jų buvo surengta 227, darau nedidelę apklausą, pavyzdžiui susirinkusiųjų klausiu: kas iš jūsų balsavo už Janukovyčių, kas iš jūsų klauso rusiškos muzikos, kas iš jūsų pasiruošęs gyventi okupacijos sąlygomis?

Rezultatas įspūdingas – niekas. Nė viena ranka nepakildavo. Arba jiems gėda tai prisipažinti, arba į mūsų koncertus susirenka tik sąmoningi žmonės (norime tikėti).

Bet štai jums kita statistika – paveikslėlyje. Ir tai vyksta tuo metu, kai Rusijos lėktuvai kiekvieną naktį bombarduoja mūsų miestus ir kaimus.