Stokholmo sindromo temą tęsiant
Kurske į nelaisvę jau paimta virš trijų tūkstančių rossijanų. Didžioji dalis – šauktiniai, dar vaikai, neseniai sėdėję ant mokyklos suolo. Šiandien ryte išplatintas vaizdo įrašas, kuriame SBU spec būrys į nelaisvę ima 102 rossijanus.
Kaip visai kitokio požiūrio į žmones pavyzdys yra Ukraina. Ten viena iš problemų – dauguma karių, su kurias man teko bendrauti nenori, jog į karą būtų šaukiamas jaunimas; nenori to ir valdžia, todėl iki 25 metų Ukrainoje kariauti gali eiti tik savanoriu.
Antrųjų invazijos metinių proga, Kaliningrado studentams autokratas siūlė “gimdyti anksčiau”, nes “reikia, kad šeimoje būtų trys vaikai”. Prieš porą mėnesių rossijos vice-premjerė Golikova liepė gimdyti nuo 18 metų, nes dabar rossijoje “tik nuo 26 kažkur gimdo”.
Praeitų metų pabaigoje Dumos deputatas Guruliovas liepė gimdyti vaikus, nes “Ką prezidentas prisakė? Tradicinės vertybės – Tėvynė, daugiavaikė šeima. Kaip užduotį vykdysi?” Porą mėnesių iki to Sveikatos apsaugos ministras Muraško pareiškė, jog vaikų gimdymas “po to kai karjerą” padarysi yra “ydingas”.
Kodėl aš apie tai kalbu? Ir kodėl šios problemos rūpi autokratijai bei jos pakalikams?
Viena iš esminių rossijos propagandos žinučių, kurias visokie ragelskiai ir tratai skleidžia apie Lietuvą ir bendrai Baltijos šalis – visas jaunimas išvažiavo, šalis mažėja, traukiasi – jie tuoj tuoj išnyks. Tai pasigavę net licvinistai, kurie man kartais pokalbiuose Lietuvą vadina “Išmiratais”, na tipo Azija jiems trečias pasaulis, kuris jiems yra atsilikęs ir primityvus; pridėjus nuo žodžio “išmirštantys”. Lytinė potencija, gebėjimas daugintis – tautos maskulinizmo simbolis. Aš nesakau, kad demografinės krizės yra gerai ir normalu, bet tai susiję ne su tautos gerbūviu, o su “mes kieti bachūrai” saviverte. Tai rossijos dedovščinos kultūros simptomas, kuris persismelkęs visur ir, jeigu pas kažkada apie šį reiškinį žinojome tik dėl Sovietinės armijos, tai su jos išėjimu palengva pas mus šis kultūrinis fenomenas ir išnyko.
Rossijoje niekam nerūpi tautos gerovė ar “o kas dirbs?”. Dirbs seneliai, pensininkai, kaip visada – moterys. Vyrai reikalingi tik vienu tikslu: kas mirs už imperiją?
Tai netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, jog nuo 2022 metų mobilizijos kare miršta daug rossijanų jaunimo. Krūptelėjęs nuo mobilizacijos sukeltos neramumų bangos (tik mums tai atrodė, kaip audra stiklinėje – autokratija pastebėjo ir susiprato) autokratas pareiškė, jog kare šauktiniai tai tikrai nedalyvaus.
Iš tiesų nefiksavome masinių šauktinių mirčių ar bendrai dalyvavimo karo veiksmuose: Kremlius skelbia, jog tik žuvo vienas, Mediazona raportavo, jog yra žuvę 159 šauktiniai. Kaliniai, prasilakę ir prasiskolinę – taip – en masse, bet ne šauktiniai.
Dabar gi prasidėjus Ukrainos operacijai Kursko srityje stebime šimtais ir tūkstančiais į nelaisvę pasiduodančius šauktinius–jaunimą.
Autokratas šauniai nusiplovė rankas: “Karinėj operacijoje Ukrainoje juk nedalyvavo? Įstatymiškai juos galima buvo ten dislokuoti? Galima. Ne mes kalti dėl jūsų malčikų, o nedorėliai ukrainiečiai.”
Ir jis teisus. Pagal veikiančius rossijos įstatymus šauktinis yra prilyginamas kariniam personalui ir gali būti siunčiamas kur reikia jo vadovybei. Praėjus keturiems mėnesiams nuo tarnybos pradžios, šauktinis galėtų būti siunčiamas kad ir Malį, kartu su vagneriais žudyti vietinių sukilėlių.
Ir vėl niekas rossijoje neprieštaraus, kad jų vaikai žuvo ar pateko į nelaisvę, nes caras turi pasiteisinimą, o be to – aišku kad kaltas ne jis, ir ne tikrai ne tėvai išleidę sūnų mirti.
