„Wind of change“ permainų vėjas (pseudoperestroika)
Prieš kelias dienas permainų vėjas pūtė iš lėktuvo turbinų Machačkaloje, kurioje ieškojo žydų… Trečiasis rusiškasis reichas nieko nesiskiria nuo vokiškojo. Ribentropo-Molotovo pakto dvasia išrauta su šaknimis Vokietijoje, bet toliau liko augti ir stiprėti „Musorsransko“ platybėse. Bolševikus pakeitė „pseudoneoliberalai“, bet ideologija liko ta pati.
Machačkala – tai Dagestano sostinė, Kaukazo dalis, kurioje šimtmečiais sugyveno kartu net 30 tautų, su savo kalbomis ir papročiais, taip pat ir žydai. Dar 110 kitų tautų atstovų galima buvo suskaičiuoti dar visai neseniai. Bet rusijos imperija nugalėjo ir po dviejų Čečėnijos karų radikalizavo visuomenę, paversdama juos islamistais. Taip tais pačiais, prieš kuriuos neva kovojo, prieš laisvą Ičkerijos Respubliką. Tai neįvyko per vieną dieną, tai buvo kultivuojama nuo bolševikų imperijos griūties pradžios, tai buvo naujojo rusiškojo reicho kūrimo etapas.
Tie patys naratyvai, kuriuos jie pritaikė vokiečių reicho gimimui, tyliai nutylėdami suokalbio buvimo faktą (Ribentropo-Molotovo paktas) – pyktis ir kaltės primetimas kitiems.
Kaip visada po ranka yra azijiečiai, kaukaziečiai ar žydai. Pastarieji visada kalti – jų tiesiog per „daug“, jie per gerai gyvena, per turtingi ar per talentingi.
Taip tik sutapo, kad Borisui Jelcinui perėmus lyderystę ir valdžią užlipus ant tanko, jo komandoje buvo žydai Berezovskis ir Chodorkovskis, kurie sukūrė naujos imperijos ekonomikos pamatus, leisdami ateiti naujam carui putinui.
Žydai kalti visada ir pastarųjų neliko naujojo caro komandoje. Žydai visada „kalti“, taip buvo visada toje neapykantos šalyje. Taip bus visada.
Pogromų dar nėra imperijos senoje ir naujojoje sostinėse, bet žaibo greičiu sklinda dešimtys ar net šimtai vaizdo įrašų, kur turtą nuomojantys verslininkai įtikinėja žmogėdrų tautą, kad žydų pas juos nėra, pridurdami: vaizdo stebėjimo kameros įrengtos visur ir tikrai matysime. Orvelas vėl vartosi karste. Vėl ir vėl. Istorija prasuko dar vieną ratą. Sunki suprasti, ar tai 1937-ieji ar jau 1984-ieji. Perestroika prasidėjo tik 1985-aisiais.
Žmogėdrtauta toliau įnirtingai kovoja su neonaciais Ukrainoje, nes būtent šie neva ir kursto juos taip elgtis.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje vokiečių rokeriai „The Scorpions“ sudainavo „Wind Of Change“ (Permainų vėjas), kuri tapo viena masiškiausių „vakcinų“, skirtų vakariečių protams. Vakcina, kuri nesuteikė imuniteto, bet užbukino jų protus galutinai, aptemdė sąmonę daugeliui blaiviai mąstančių žmonių. Romantinėje baladėje rusų kareiviai tapo broliais, pamiršę praeitį vaikai žiūri į ateitį. Supaprastinu tekstą, nes ateitis jau čia ir vaikai nori nugalėti, kitaip nei jų tėvai apdainuotą rugpjūčio naktį. Balalaika taip ir liko nepavirtusi gitara, o „gradai“ ir „iskanderai“ naudojami pagal paskirtį.
Permainų vėjo iliuzija buvo skirta Vakarų saviapgaulei sukurti ir tai suveikė, puikiai veikia šiandien. Magiškoji idėja vakariečius užbūrusi ir toliau, todėl bus dar daugiau Bučų, bus visko… Vakariečiams taip norisi tikėti, kad žmonės ten tokie, kaip ir mes.
Sekmadienį stebėjau išlipusius iš rusų traukinio Kenos stotyje. Minia žmonių (kokie penkiasdešimt) nieko nesiskiriančių nuo mūsų, kaip ir mes laukė traukinio į Vilnių, sulindę į savo telefonus, kai ką išsivežė draugai ar „Bolt’as“, kiti ėjo į anksčiau išvykstantį autobusą. Galutinis jų maršruto tikslas nebūtinai Lietuva, bet pradžia ten – maZZkvoje ar per ją, kad ir iš Krymo.
Mes tyliai kolaboruojame su jais. Muitinė tikrina jų lagaminus tiesiog stoties viduje, kur nėra metalo ieškiklių ar vartų. Laikinas kelias į Europą. Tai žino tie, kas juo naudojasi, kartas nuo karto grįžtantys namo, kad vėl išvyktų. Karas jų galvose kažin ar egzistuoja. Jie visi už taiką, būdami čia. O ten?
Vakaruose ramu ir gera, Vilniaus gatvėse helovinas – svarbu nežiūrėti aukštyn, gyvenimas čia ir dabar. Rytdiena neegzistuoja, kaip ir vakar.
