Tulpinės tetos
Karta kuri nematė karo. Ne močiutės gimusios kare, pragyvenusios Sibirą ir tremtį, ne gimusios tremtyje ar nuolatinėje persekiojimo baimėje Lietuvos inteligentijos atstovės, o stribų ir partorgo palikuonės, įrodinėjančios savo tiesas socialinėje erdvėje. Joms geriausi gyvenimo metai tai studijų laikai ir priverstinis bulvių kasimas kolūkyje su laiminga pabaiga ant šieno, kur jas nutempė gražiausias kaimo traktoristas. Jos vis dar stato komunizmą ir tiki į šviesų rytojų, nors saulė jau seniai vakaruos. Besigailinčios geriausio pasaulyje darbo kolūkyje, kurį joms sugriovė Lansbergis. Sausio 13 joms eilinis pergalės paradas su tankais centrinėmis miesto gatvėmis. Jų išrinktoji socialistinė ir GOST dešros penktakoloninė valdžia Seime, bet dėl naujų mokesčių kaltas Lansbergis. Jos žino viską. Jos reiškia savo nuomonę visur. Savo nuomonę. Ir labai piktinasi, kad ji nesutampa su kitų.
Galima pasijuokti dėl kolūkių. Galima numoti ranka į tai, kad jaunimas šiais laikais ne tas. Galima žvengti dėl dirbtinio intelekto katinų, kurie joms atrodo realesni nei jų gyvenimas. Bet yra temos, kuriomis nejuokaujama. Karas ir taika. Ne romanas, kurį visi žino ir sakosi skaitę, bet meluoja. Neskaitė. Įsikandusios, kaip kalvis ignotas, savo teisybę, kad prie ruso buvo geriau jos norėdamos ir nenorėdamos padeda kremliui aiškinti savo tiesas. Ir jei kremliaus trolių fabrikas už tai gauna nemažas išmokas rubliais, tai jos, kaip politinės mazzkolių prostitutės, tai daro visiškai už dyką. Prostitutės už dyką – bent čia jau komunizmas pasiektas. Karo nėra. Skriskit taikos balandžiai. Į šviesų rytojų. Už dyką. Nes Tėvynės išdavikas yra tas kuris parsidavė vakarams. O prisukamas apelsinas tuoj padarys tvarką. Gyvensim ilgai ir laimingai. Jei Lansbergis mokesčių neuždės už vieno kambario chruščiovkę gautą prie gorbačiovo, o lauktą eilėje nuo stalino.
„Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės?..“ Jei anksčiau sakydavo – popierius kantrus, jis daug visko atlaikys, tai jis ir atlaikydavo, verkdavo rašalo ašaromis, bet bylodavo jų tiesas. Kurios toliau to popieriaus ir nenukeliaudavo. Niekam jų mintys įdomios nebuvo. Interneto aukso amžius atnešė komentarus, kur kelis kartus pabarškinus pageltusiais klavišais tu iš karto atsirandi eteryje. Su savo nenuginčijama tiesa. Nes kas gali nuginčyti asmenį su dvejomis tiesomis ir melžėjos išsilavinimu? Čia jų valdžia ir terpė. Iš kurios auga tulpės. Ne tik kovo 8.
Valdas misijai Karštis jos niekada nepaaukos. Tai ne jų kova. Padarykite tai Jūs. Kad bent šiek tiek panervinti šias tulpines.
