Valdas Bartkevičius. Post Kalėdos. Rusifikacija ir jos pasekmės

Pirmąją Kalėdų dieną „Facebook“ platformoje paplito įrašas apie „sušaudytą“ politinių emigrantų vaiką iš ruZZijos. Kalėdiniame informaciniame vakuume žinutė pasklido plačiai ir, tikiuosi, jos dėka mes pagaliau pradėsime diskusijas apie rusakalbių mokyklų uždarymą. Nuogąstavimais pasidalinusios motinos tikslai, greičiausiai, buvo kitokie (tik „sutapimas“, kad tuo pat metu „atsirado“ Navalnas), bet pasitarnavo būtent mums, nes su nauja jėga galime iškelti tuos klausimus į viešąją erdvę ir pagaliau pradėti reformas švietimo srityje.

Po daugybės akcijų ir dažno bendravimo su pareigūnais, net nenustebau, kad vieno iš smurtavusių paauglių tėvas policininkas, kuriam nekyla jokių klausimų leidžiant savo vaiką į rusakalbių mokyklą, nes jis tiesiog apolitiškas, o namuose žiūri putin TV. Policija jau seniai paversta depolitizuota organizacija, taip apsidraudžiant nuo pataikavimo vienai partijai, kur negalima uždavinėti klausimų, mąstyti ir turėti savo nuomonę tam tikrais valstybės valdymo ir gynybos klausimais. Nieko keisto, kad tokie policijos pareigūnai, girdėdami kalbas, kur nevienareikšmiškai neigiama Lietuvos okupacija, net nesiima jokių procesinių veiksmų.

Nepamenu, kokius sveikinimus Lietuvos valdžios atstovai siuntė pernai, bet šiemet jų buvo daug ir ilgų, kurių net neskaičiau iki galo. Panašių kalbų klausyti nustojau dar prie Brežnevo, nes niekas nesikeičia ir tebėra nuobodu, tik penkmečio (piatiletkos) planus pakeitė visuotinės gerovės troškimas.

Dėmesį atkreipiau į Donaldo Trumpo sveikinimo populiarumą: po jo Kalėdų atviruku su sutuoktine – net 300 tūkst. patiktukų ir tiek pat komentarų, žodis į žodį atkartojančių pasveikinimą. Supaprastinta komunikacija.

Bet to nežino mūsų politikai. Seimo pirmininkė įrašė net keturis vaizdo sveikinimus skirtingomis kalbomis. Graudu ne tai, kad gaištamas laikas ir švaistomi iždo pinigai, bet kad vienas įrašas – okupantų kalba. Lyg to būtų maža, vaizdo įrašų negalima komentuoti, kas parodo baimę, netikrumą bei abejojimą lyderyste.

Seimo pirmininkė ir jos komanda nesupranta, kad toks pataikavimas rusakalbiams ne stiprybės, o silpnumo ženklas, kuris bus panaudotas prieš mus. Tai pataikavimas visiems tiems, kurie taip ir nesiintegravo į Lietuvos visuomenę.

Visa tai vyksta tuo metu, kai jau žinome, kodėl prasidėjo karas Ukrainoje, kai jau žinome, kad pataikavimas ruZZijos norams tai ne apsidraudimas nuo galimos agresijos, o tiesioginis jos skatinimas.
Tai veikia visada būtent taip ir ne kitaip, nes jų Gulago killtūroje įprasta mušti gulintį, net neatsiklausus minios – tai ne Senovės Roma, pasigailėjimo neverti netgi tie, kurie buvo stiprūs ir charizmatiški varžovai.

Nuolat girdime: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“, o tuo tarpu buvęs ruZZijos killtūros ministras Medinskis kuria trumpus video, kuriuose iškraipoma mūsų istorija ir pagal Ukrainoje išbandytą schemą mes vadinami jų broliais… kaip ir žudomi ukrainiečiai… Dar buvo Ičkerija, kurioje buvo nužudyta per 300 tūkst. tokių pačių „brolių“, kilusių iš „didžiosios“ rusų tautos.

Rusijos propaganda nesikuklindama kalba apie mus, kaip apie kitą auką ant jų pseudocivilizacijos altoriaus, bet mes bijome ne jų, o eilinių rinkimų, kur visi balsai svarbūs, netgi tų, kurie laukia „savų“ iš ruZZijos.

Rytų stiliumi vėl atšventėme naujus metus, kai lijo ne tik Vilniuje, fejerverkų lietus ir buvo baisiai linksma, kaip anuomet, kaip okupacijoje.

Tradiciškai kononada prasideda 23:00 – mazzkvos laikų, iš ten su okupantų kerzais atėjo ir ši šventė, iš ten atėjo antivakarai, kai Kalėdas norėta pakeisti naujaisiais metais. Sovietmečiu tai buvo gerbūvio demonstracijos šventė su prabangiu šampano feiku „sovietskoje igristoje ir olivje“, pastarajam buvo labai sunku „gauti“ net kelis ingredientus – majonezą, konservuotus žirnelius ir „daktariškos“ dešros lazdą.

Pavadinimas tos mišrainės skambėjo kaip tolimo delikateso iš Prancūzijos, pastarosios nematė beveik absoliuti Gulago gyventojų dalis, majonezas irgi turėjo tą prabangos prieskonį – „provonsal“, o žirneliai keliavo net iš socialistinės Bulgarijos, kažkodėl tik prieš šventes, o vietoje jų pasigaminti nemokėta.

Dešros parodijos reikėjo laukti ilgoje eilėje, nomenklatūrai „išmetus“ ją į prekystalius. Visi buvo laimingi ir stovėdami eilėse kuždėjo, kaip gerai gyvename, bado nėra, kad tik nebūtų karo.

Visuotinė mantra buvo kartojama visur, kad tik nebūtų karo, tuo pačiu ištisi uždari miestai dirbo tik jam, ne – ne tik ateities karui, bet nuolat vykstančių karinių konfliktų trečiojo pasaulio šalyse, kurstymui ir rėmimui ginklais, negaunant už tai nieko, bet savo Gulago piliečiams įduodant pasididžiavimo dozę per vakaro žinias – Vremia. Žiūrėjo jas ir vaikai, nes tik po jų rodė animacinius filmukus prieš miegą, kuriuose buvo tas pats – „nu pagadi!“. Viskas aplinkui buvo padėta ant komunizmo kūrimo altoriaus Gulago vergams, kai tuo tarpu valdžios viršūnėje esantys gyveno visai neblogą gyvenimą.

Maskvos kurantai (bokštai) muša dabar ankščiau, bet fejerverkus laido gimę ir užaugę jau po nepriklausomybės atgavimo Vilniaus, Ignalinos ir Klaipėdos krašto piliečiai, nes pasitraukus raudonajai armijai, okupantai ir jų palikimas taip ir liko Lietuvoje.

Ne tik Aliošos ir Ivanai dar visai neseniai stovėjo prie savo dažnai neegzistuojančių kapų, bet ir Puškinai, kurie visa širdimi nekentė ir neigė mūsų teisę egzistuoti. RuZZijoje sukurta muzika ir filmai iki šiol dažno Lietuvos gyventojo kasdienybė, iš ten jie semiasi neapykantos mūsų bendrai Tėvynei.