Vilniaus dangus. Lošimai iš ateities
Viešos diskusijos Lietuvoje vyksta apie viską, išskyrus tai, kas svarbu. Karas beldžiasi į duris, o mes kalbame ne apie kelionių draudimą į šalis agresores, o apie draudimą reklamuoti azartinius žaidimus. Kai reikia uždaryti Medininkų pasienio punktą, mes uždarome kailinių žvėrelių fermas. Užuot suradę greitus būdus gaminti dronus savo ir Ukrainos gynybai, mes perkame tankus, kurie bus pristatyti po dešimties metų. Nesu prieš tankų pirkimą, kaip ir prieš kailinių žvėrelių fermų uždarymą ar lošimų reklamos draudimą, bet laikas spaudžia priimti pirmaeilius sprendimus.
Kalbame apie visuotinį šaukimą po dešimties metų, bet tada gali nebelikti ką šaukti. Dabar reikia ne pasenusio mobilizacijos modelio, bet visuotinio moksleivių ir studentų mokymo gaminti ir valdyti FPV dronus.
Sąrašą galima tęsti be galo, bet kai po dvejų metų pilno masto invazijos į Ukrainą mes turime, galimai, pirmą konfiskuotą automobilį su rusiškais numeriais, tai suprantu, kad mes nevertiname mums duoto laiko ir lengvabūdiškai jį švaistome.
Vos sulaikius automobilį su rusiškais registraciniais numeriai, mes vis labiau įsukami į rusiškos diskusijos verpetą. Dar labiau tas verpetas įsisuko, nežinomiems asmenims užpuolus buvusį Aleksejaus Navalno bendražygį Leonidą Volkovą. Dvi paras visa lietuviškas informacinė erdvė užversta mažai naudos duodančia diskusija apie mažai ką nuveikusią sėdmaišinę opoziciją, kai tuo tarpu Ukrainoje vyksta tikrosios rusų opozicijos karinis reidas į Belgorodo ir Kursko sritį.
Reidas prasidėjo antradienio rytą ir visa Ukraina tai stebėjo, kai tuo tarpu sėdmaišinė rusijos opozicija to nė nepastebėjo. Ar nenorėjo pastebėti?
Ukrainiečiai mano, kad „gerieji“ rusai to „nepastebėjo“, nes bet kokio opozicinio „lyderio“ garsus Ukrainos ginkluotos kovos palaikymas nurašo visas įmanomas galimybes laimėti demokratinius rinkimus. Skamba keistai, bet tie naivūs žmonės tiki tuo, nors bet kuriam kovojančiam už Ukrainos laisvę, kiekvienam remiančiam tą kovą seniai aišku, kad taikus valdžios pasikeitimas Rusijoje – neįmanomas. Šalyje, kurioje niekada nebuvo demokratijos ir laisvų rinkimų, nepaisant trumpo Boriso Jelcino valdymo, tai neįmanoma ne dėl informacijos stokos, bet dėl to, kad ta visuomenė kitokios santvarkos nematė ilgus šimtamečius.
Mes garsiai palaikome „geruosius rusus“, bet iki šiol bijome jiems užduoti klausimus, kodėl jie neremia ZSU ir Ukrainoje kariaujančių tautiečių. Kodėl Iljos Ponamariovo, kuris vienintelis iš rusijos Dūmos deputatų balsavo prieš Krymo aneksiją, iniciatyvos blokuojamos ES lygiu, o pagrindiniai to proceso iniciatoriai yra Lietuvos europarlamentarai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Jau minėti europarlamentarai rašė tekstus ir trynė komentarus, kad tik nebūtų primenama, ką L. Volkovas „tvytino“ apie Krymą. „Krymas mūsų“ – 2014 m. sakė L. Volkovas, pritardamas A. Navalno pareiškimams, kad pusiasalis ne sumuštinis.
Jau ne sykį esu rašęs ir sakęs, kad Lietuvoje mes galime kritikuoti net Romos popiežių, bet Rusijos ar Baltarusijos opozicija tarsi šventa karvė, kurios liesti negalima. Kritikai kaip mat apšaukiami „heiteriais“ ir tą daro žmonės, kurie atvėrė kelius dešimtims tūkstančių baltarusių ir „gerųjų rusų“ įsitaisyti pas mus.
Vyksta karas su Rusija ir Baltarusija, bet tuo pat metu mūsų sienos atlapotos, kad šalių agresorių piliečiai galėtų pirmyn-atgal važinėtis. Mūsų kultūrinė erdvė skandinama rusiškose čestuškose, į didžiausias arenas žmonės plūsta pasiklausyti rusų atlikėjų, taip parodant putinui, kad mes vis dar imperijos įtakoje, rusų kultūros įtakoje.
Tuo pačiu metu Seime vyksta Mildos Matulaitytės-Feldhausen fotografijos paroda, kurioje lankosi jos nuotraukų herojai, atvykę tiesiai iš Ukrainos fronto. Pirmą kartą mačiau pilną spaudos konferencijoms skirtą Seimo salę. Trumpos ir sklandžios karių kalbos, jokių kvailų klausimų. Jokių nereikalingų emocijų, visi dalyvaujantys susiję su karu ir paramos teikimu kovojantiems.
Mums nereikia aiškinti kas vyksta, mes žinome, kad vieninteliai rusai, kuriuos tikrai verta palaikyti – kovoja fronte Ukrainos pusėje ir tie, kurie juos remia. Jų nedaug ir greičiausiai jie niekada netaps rusijos opozicijos veidu, nes neturi laiko su Vakarų politikais gerti šampano.
Visos mūsų europarlamentarų ir Vakarų politikų pastangos, kurios skirtos ne rusijos griovimui, bet reformoms, yra kelias į niekur. Pasakysiu dar daugiau, tai grėsmė ne tik mūsų nacionaliniam saugumui, bet ir Ukrainai.
