5

Tiek gavau pranešimų į savo telefoną šiandien apie oro pavojų Kijeve.

Ne, aš ne ten, bet kartais ten būnant, pravartu parsisiųsti kokią nors perspėjančią programėlę.
Ir krenta pranešimai į telefoną, net būnant Lietuvoje, vis krenta.
Daugumai mūsų tai nieko nereiškia, dažnai ir pačiam Kijevo gyventojui nieko nereiškia. Bet kartais reiškia.. reiškė ir šį rytą. Krito ne tik pranešimai į telefoną, bet ir raketos Kijeve. Raketos, po kurių lieka griuvėsiai. O po griuvėsiais – vaikai ir medikai.

O jei gautumėte tokius pranešimus ir jūs? Ne apie oro pavojų Kijeve, bet apie oro pavojų Tavo mieste. Vat gauni, ir nežinai – čia kažkas užkris? Bėgti slėptis ar dar ne? Ir taip kasdien. Po kartą, du, šešis ar dešimt.
Kaip tada reaguotumėte jūs?

Manęs kartais klausia – o tai kaip pasiruošti; ką daryt, jei ateis diena X? – Visų pirma susidėliokite galvose, ką jūs norite daryti. Ką darytumėte, jei būtų paskelbtas pavojus? Bėgtumėte, slėptumėtės, ar eitumėte kovoti?
Ar gebėsite susitvarkyti su makalyne galvoje ir tinkamai reaguoti, kai išgirsite pavojaus signalą aštuntą kartą per dieną? Ar tinkamai reaguosite, kai staiga neliks komfortabilių gyvenimo sąlygų ir reikės mokėti gyventi be elektros ar vandens? Pirmomis dienomis tai tik šiek tiek nepatogumo, o dar veikia adrenalinas, šiek tiek sumaišties.. bet ok, susitvarkysim.

O kai tai kartosis, kartosis, kartosis… diena iš dienos, metai, du, trys.. Šeimos, draugų, artimųjų netektys..
Kas galvoje dėsis tada? Ar gebėsi adekvačiai įvertinti pavojų? Ar gebėsi aplamai adekvačiai vertinti aplinką?
Juk kiek galima – sutvarkykit kas nors visa tai! Ir tada kaltinimai, priekaištai, ne vien naikintojams, bet ir saviems – kodėl niekas nesutvarko visko?

DEMORALIZACIJA. Ne tik karių, bet ir civilių. Tai vienas iš priešo siekių. Nualinti ne tik karius, bet ir civilius. Išvarginti juos. Padaryti abejingais. Nebenorinčiais kovoti.

Tai vienas karo ginklų. Labai galingas.
Ir šiandien man yra liūdna, pikta ir skaudu.
Visa tai vyksta šalia mūsų. Visa tai gali greitai ateiti pas mus.