Dešimt metų karo Ukrainoje. Tai nebuvo jo pradžia
Per dvejus metus plataus masto invazijos į Ukrainą, daugelis taip ir nesuprato, kad karas ten vyksta nuo 2014 metų, o ištakos net ne pasididžiavimo revoliucijos pradžioje, net ne oranžinės revoliucijos įvykiuose ir tikrai ne 1991 sovietų sąjungos subyrėjime. Karas tęsiasi jau 500 metų, nuo tada, kai maskva pradėjo augti ir stiprėti. Tuo metu, kai Europa steigė kolonijas užjūriuose, pelkių imperija kolonizavo aplinkines tautas. Po jos vyžomis pražuvo daug senesnės kultūros, į pelkių gyventojus pavirto ir juos užkariavę mongolai-totoriai. Barbarai pradėjo plėstis ir stiprėti asimiliavę savo pačių užkariautojus.
Prieš dvejus metus atsibudęs supratau, kad karas vėl čia. Žinios iš Ukrainos vis dar buvo chaotiškos, bet nelikau sėdėti laukdamas naujienų, nuvežęs vaikus į mokyklą ir darželį, patraukiau link rusijos ambasados. Kitokio tikslo tą rytą nebuvo, reikėjo išsirėkti, nes aš taip kovoju su stresu.
Pakeliui skambinau tiems keliems draugams. Draugas lietuvis iš Irpinės jau buvo pakeliui Lietuvos link.
Kontaktų su Ukraina nebuvo beveik jokių, aš visada važinėjau į Vakarus. Tą rytą vektorius pasisuko į Rytus. Nors daug bendravau su bėgančiais gudais, bet tai nebuvo kelionės į tą pusę.
Mitingą Ukrainai palaikyti rengėme dar prieš dvi savaites iki karo. Mūsų susirinko vos kelios dešimtys, supratimas, kas vyksta, buvo menkas. Kai rinkomės į kitą mitingą, vasario 24-ąją prie ambasados, mūsų tebuvo šeši… du ukrainiečiai, reporteris Mindaugas iš AP naujienų agentūros, mano bičiulė Jurgita Sėjonienė ir Tim Suladzė, kurio rusišką pasą ir atvykome sudeginti. Sudeginome. Ta protesto banga nusirito per visą pasaulį, nuotraukos atsirado viso pasaulio laikraščiuose.
Per dvejus metus girdėjau daug istorijų apie žmones, kurie liko be rusiškų pasų, nes padarė tai, kas jiems atrodė svarbu. Padarė tai, nes negalėjo kitaip, nes tas pasas degino rankas ir širdį.
Per dvejus metus mano bičiulių ukrainiečių ratas padidėjo tūkstantį kartų. Neperdedu. Buvo išrėkti tūkstančiai žodžių, kuriuose sudėtos mano mintys ir jausmai. Galvoju, ką jaučiu. Tūkstančiai kilogramų paramos nuvežta į Ukrainą, kelios dešimtys transporto priemonių. Šimtai susitikimų su įvairiais žmonėmis.
Savanorių ratas vis dar didėja ir kartu mes padarome tai, kas atrodytų neįmanoma. Silpstant ne tik visuomenės dėmesiui, bet ir piniginiams srautams, mažiesiems fondams, mes vis vien verčiame kalnus. Mums tai gyvenimas ir darbas dėl pergalės.
Sudalyvavau daugybėje mitingų ir akcijų Ukrainai paremti. Po truputį kalbu ukrainietiškai, skaitau ir rašau jau senokai.
Gyvenimas sukasi pašėlusiu greičiu, karas artėja ir link mūsų. Sustoti nėra kada, nes turime ruoštis gynybai. Ukrainoje išmoktas pamokas bandome ne tik įveiklinti patys, bet ir perduoti kitiems – iš širdžių į širdis.
Privalome patys išsivalyti ir išsilaisvinti nuo svetimos okupantų kultūros, privalome pagreitinti ne tik desovietizacijos, bet ir dekolonizacijos procesus. Turėjome tai padaryti jau vakar. Privalome ištrinti iš mūsų protų visus vergiškus instinktus, nežiūrėti ir neklausyti, kas ką pasakė ar padarė maskvoje. Mes privalom drąsiai eiti pirmyn neatsigręždami, nepaisant to okupacinio inkaro, vis dar tempiančio mus į pelkyną.
Mes privalome garsiai kalbėti apie problemas, susijusias su penktosios kolonos grėsme, drąsiai kovoti su ja ne tik žodžiai ar komentarais, nes atėjus dienai X, jie ateis mūsų žudyti, kaip kadaise tą darė stribai. Jie mūsų nepasigailės, nes tokie žmonės neturi nė menkiausios empatijos. Jų gyvenimas – tai panieka ir neapykanta laisvei, nes jie – vergai.
Vardan Tos!
Слава Україні!
