Seržas Ševčenko
Ištrauka iš brošiūros „Ukraina 2014 metais. Iššūkiai ir išbandymai. Postimperinės kolonizacijos įveikimo patirtis
Iš pradžių įvykiai Maidane 2013-ųjų žiemą atrodė kaip politinė priešrinkiminė opozicinių parlamentinių partijų manipuliacija, kokių dažnai pasitaikydavo Ukrainoje.
Protestų lyderiai ir organizatoriai buvo žinomi politikai iš partijos „Smūgis“, „Solidarumas“, „Tėvynė“: Volodymyras Klyčko, Arsenijus Jaceniukas, Julija Tymošenko ir Petro Porošenka. Šie politikai kadaise buvo įsivėlę į korupcijos skandalus dėl ryšių su oligarchais iš Regionų partijos ir jie nė iš tolo nebuvo panašūs į nepaperkamus revoliucionierius. Jais buvo sunku pasitikėti. Todėl aš neturėjau didelių lūkesčių ir maniau, kad iki 2014 metų sausio eurointegracijos šalininkų mitingai išsikvėps. Bet į protestus įsitraukė daug aktyvistų iš radikalių ukrainietiškų organizacijų ir atsirado daug saviorganizacinių iniciatyvų tarp paprastų žmonių. Jų dėka protestai radikalizavosi ir peraugo į gatvės mūšius su policininkais, kurie saugojo valdžios kvartalą. Viskas ir prasidėjo nuo to, kad milicija bandė jėga išvaikyti protestuotojus. Prasidėjo kruvini susirėmimai su aukomis abiejose pusėse. Tarp maidaniečių – „Dangaus šimtinė“, o tarp antimaidanininkų, vėliau tapusių separatistais, imti garbinti žuvę milicininkai ir „Berkuto“ būrio smogikai.
Situacija Maidane greitai keitėsi, nuotaikos darėsi vis labiau revoliucingesnės. V. Janukovyčiaus valdžia krito, kaip ir Regionų partijos įtaka, kuri ilgus metus buvo „valdžios partija“.
Bet apie viską papunkčiui:
Euromaidanu imta vadinti seriją protestų, kurie Ukrainoje prasidėjo 2013-ųjų lapkritį ir
tęsėsi iki 2014-ųjų vasario. Tie įvykiai tapo lemiamu Ukrainos istorijos etapu, sukėlę reikšmingus pasikeitimus politiniame, socialiniame ir ekonominiame šalies gyvenime.
Euromaidanas – tai politinė revoliucija, paskatinusi modernios ukrainiečių nacijos formavimąsi ir priklausomybės nuo kolonijinės imperinės Rusijos įveikimą. Ji dar vadinama Orumo revoliucija.
Euromaidano priežastys
Pagrindiniu protestų trigeriu tapo Mykolos Azarovo vyriausybės ir prezidento Viktoro
Janukovyčiaus sprendimas pristabdyti pasirengimą Asociacijos su Europos sąjunga susitarimą. Dauguma ukrainiečių siekė eurointegracijos, kurią vertino kaip žingsnį link demokratinių reformų ir geresnės ekonominės ateities.
Masinis nepasitenkinimas Janukovyčiaus valdžia, kurią daugelis laikė korumpuota, uzurpatoriška ir atitrūkusia nuo žmonių.
Protestai simbolizavo Ukrainos siekį įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos įtakos ir
priartėti prie tokių europietiškų vertybių, kaip laisvė, demokratija ir žmogaus teisės.
Ekonominė šalies situacija buvo sunki, pragyvenimo lygis smuko, kas stiprino socialinį
nepasitenkinimą.
Įvykių eiga:
2013 m. lapkričio 21 d.: Protesto akcijų pradžia, vyriausybei paskelbus apie eurointegracijos
pristabdymą.
2013 m. lapkričio 30 d.: Žiaurus taikių studentų demonstracijų išvaikymas Nepriklausomybės
Maidane. Tai tapo lūžio momentu, po kurio protestai įgijo masinį pobūdį.
2014 m. sausis–vasaris: Konflikto eskalacija, „diktatoriškų įstatymų“ priėmimas, priešpriešos
tarp protestuotojų ir smogikų paaštrėjimas.
2014 m. vasario 20 d.: Kruvini įvykiai Instituto gatvėje, kur žuvo per 100 protestuotojų (vėliau juos praminė „Dangaus šimtine“).
2014 m. vasario 22 d.: Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies, o Aukščiausioji Rada paskelbė, kad jis savavališkai nusišalino nuo pareigų vykdymo.
Įvykiai Kyjive atvedė prie eilės svarbių politinių pokyčių: prezidento Janukovyčiaus nušalinimas nuo valdžios, formavimas naujos vyriausybės, orientuotos į europietiškas reformas, Petro Porošenkos išrinkimas nauju Ukrainos prezidentu (2014-ųjų gegužė).
Deja, Euromaidanas, kaip ir buvo galima tikėtis, išprovokavo įvykius, tapusius išbandymu Ukrainos žmonėms artimiausius dešimt metų, tokius kaip Krymo aneksija ir karas Donbase. Į valdžios pasikeitimą Ukrainoje Rusija sureagavo okupuodama Krymą (2014-ųjų vasaris–kovas) ir pradėjusi karą šalies rytuose. Konfliktas pražudė tūkstančius, o milijonams teko pabėgėlių dalia.
Lemiamais Euromaidano pasiekimais tapo Eurointegracijos sustiprėjimas.
2014 m. Ukraina pasirašė Asociacijos su ES susitarimą, o 2017-aisiais ukrainiečiai gavo bevizį režimą su Europos sąjunga.
Reformos ir pilietinis aktyvumas.
Euromaidamas tapo antikorupcinių reformų, teisėsaugos organų reformos, decentralizacijos
katalizatoriumi. Išaugo pilietinis aktyvumas, sukūrė savanorių judėjimas.
Tarptautiniai santykiai.
Suartėjimas su Europa ir JAV, santykių su Rusija pablogėjimas, atvedęs prie atviro ginkluoto
konflikto.
Euromaidanas tapo Ukrainos žmonių kovos už laisvę, žmogaus teises ir demokratinę ateitį
simboliu. Nors jo pasekmės buvo nevienareikšmės ir skausmingos, jis tapo pagrindu
pasikeitimų, kurie ir toliau įtakoja Ukrainos vystymąsi.
Bus daugiau
Parengta pagal VšĮ „Žiemos žodžiai“ projektą „Ukrainos piliečių pasipriešinimo okupuotose teritorijose patirties pasidalijimas su lietuviais”, dalinai finansuotą Krašto apsaugos ministerijos.