II

Mama sakė, kad įdomu, tai rašau toliau.

Vakar dienos istorija pasibaigė ties Kramatorsku ir besibaigiančiu kuru.

Pakeliui į Pokrovską tikėjomės pamatyti bent vieną veikiančią degalinę. Ne.

Kuo arčiau Pokrovsko, tuo aiškiau – miegosime čia. Bookinge šis miestas nesireklamuoja, jau žinau iš praeitų kelionių. Bet google’as – visagalis. Išmeta pirmąjį viešbutį – Družba/ Draugystė. Dardam iki jo (taip, tai pats tinkamiausias žodis to miesto keliams apibūdinti:)). Primenu, vidurnaktis, komendanto valanda. Šviesos mieste išjungtos, žmonių nėra. Privažiuojam iki Družbos. Langai ir durys užkaltos OSB. Neveikia.

Antras pagal sąrašą – Šašlykų kiemas. Važiuojam ten. Keliolika minučių vaikštom aplink pastatą ir ieškom įėjimo. Mus pasitinka savininkas. Vietų yra. Mano laimės lygis automatiškai pakyla kokiais 200 proc. Pusryčius užsisakyti galima? Tai žinoma, va meniu. Net kepsnį padarytumėt? Be abejo, vyrai dažnai pas mus jį užsisako pusryčiams.

Tada Marius sako – Donecke uždraustas alkoholis, bet Giedrė labai nori vyno. Rasim. Paklausiam apie Družbą. Sako – taip, susprogdino ją nesenai, raketa pataikė, nebeveikia.

Ar čia labai neramu? Šiandien ir vakar – normaliai. Va užvakar pyd@rai daug raketų leido..

Labai gerai miegojau:) Tiesa, naktį prie mūsų dar prisijungė bataliono vairuotojas Andrejus, kuris atvežė karius į užduotį Donecko apskrityje, ir Staršinai leidus, turėjo parvežti mus namo iki Ivan Frankivsko.

Rytas prasidėjo kepsniais ir p*zd*ku. Išklausiau visą litaniją iš Anatolijaus apie tai, kaip statau žmones į pavojų, leisdama jiems nakvoti pavojingoje vietoje (nors tie vyrai visi (beveik) už mane vyresni, ir nu, fcuk, vyrai!). Taip, tas tiesa. Daugiau taip nebedarysiu. Daugiau vyrų į priešakines linijas nebesivešiu. Nafik.

Važiuojam į Dniprą. Anatolijus toliau bando man įkrėst smegenų ir sako, kad į Zaporižę mums visiems važiuoti nereikia. Minimalizuojam riziką- Andrius ir Andrejus lieka tūsintis Dnipre.

Šiandienos planas:

Mes su Marium važiuojam link Orichivo susitikti su Osvaldu. Atiduodam mašiną.

Atiduodam sužeistųjų reikalus stabilizacijos punkte.

Užsikeliam ant priekabos sugedusią mašiną ir parvežam ją iki serviso Dnipre.

Tai pradedam nuo pradžių. Važiuojam su Marium. Jis pergyvena, matau. Pakalbam apie paliktą Dnipre priekabą. Ta degalinė pakeliui. BRMC. Tikrai rasim.

Vėl skambina mano sąžinės balsas Anatolijus. Klausia, ką veikiam. Sakau, kad važiuojam ieškoti mašinos. Papasakoju apie situaciją. Jaučiu, kaip tramdo juoką, bet profilaktiškai pradeda šaukti ant manęs:

– Красавцы волонтеры, потеряли машину. Люди не поверят..

Ir žinot ką? Radom tą fakin priekabą iš pirmo karto. Visiškai be jokio klaidžiojimo. Žinot kodėl? Nes Dievas su mumis 🙂

Ai, beje, norit išmokti naują žodį? Pistolečitsa:) Kai Marius dieną prieš tai paklausė degalinėje, ar galim parai palikti mašiną, degalinės operatorius pasakė – klauskit Pistolečitsos, čia ji viską kontroliuoja :)) Taip vadinama mergina, kuri degalinėje įpila kuro. Taip, Ukrainoje tai vis dar daroma:)

Judam link Zaporižės pas Osvaldą. Jis į susitikimo vietą atvaro su Paša. Paša – tai kario vardas, o tuo pačiu ir šaukinys. Todėl jį vadina Paša Paša. Kai kalbam apie jį, mes jį irgi vadinam Paša Paša.

Paša Paša tris paras nemiegojęs. Jis atsakingas už transportą dalinyje. Šįryt gavo pzd* iš vyresnybės, kad dalinyje su transportu labai blogai. Mašinos sugedusios, kažkas kažkur strigę, reikia ištempt, nėra su kuo. Ir tą dieną Osvaldas jam pasako – Paša, žiūrėk, yra tokia mašina, valantiorai šiandien atveš.. 🙂 Čia reikia paminėti du atskirus dalykus:

1) Pašos reakcija

2) pačios mašinos istorija

1. Pradėkim nuo to, kad dar IF Marius manęs paklausė – ar tą Terrano kritiškai būtina vežti? Keliai prasti, su priekaba vežti sudėtinga. Nutylėjau. Osvaldas sakė – jei neturi vairuotojo, nevežk, tegul pabūna IF. Tai vat tą kart sprendimą padarė mano asmeninės ambicijos – nuvežkim, ir taip ilgai trukom su remontu… Panašu, nesuklydom – Paša Paša, po trijų nemigos naktų, net norėdamas geriau nesuvaidintų savo džiaugsmo, pamatęs mašiną. Jis bėgiojo aplink mašiną, nuo jos link manęs, vis pribėgdamas ir apkabindamas. Be perstojo tauškėjo, kartodamas padėkos žodžius, visas toks laimingas laimingas.. kiek apsiraminęs pasakė, kad 75 proc. algos atiduoda armijai, mašinoms, jų remontui. 25 proc eina šeimai – jis turi mažą vaiką. Teisinosi, kad ne 100 proc armijai.. bet taip ir neturi būti..

O šiaip, ši mašina priklauso Šimozai – skyriaus vadui iš visai kitos brigados – jis tiesiog ją skolina. Šimoza – minuotojas, tai mes tą mašiną prifarširavom ežiukais, koviniais dresuotais 😛 Manau, kai Šimoza atgaus mašiną su ežiukais, bus labai patenkintas:)

Išbučiuoti Pašos Pašos, varom toliau. Su mumis važiuoja Osvaldas.

Ačiū Dievui už šitą bičą. Kažkas LT save yra pavadinęs nacionaline vertybe. Tai žinokit, Osvaldas irgi yra mūsų nacionalinė vertybė ❤ Jūs tą suprasite kada nors, kai bus galima apie viską kalbėti atvirai:)

Nuvažiuojam į kažkokį kaimą. Sėdim busike tryse: Osvadas, Marius ir aš. Kalbamės – ką mes čia veikiam? Trys lietuviai Ukrainos kaime 😃 Kas su mumis ne taip? :))

Prieina kariai. Atiduodam šildytuvus, antenas, sausiaką. Susitikimas trunka kokias 5 min. Sako – nori fotkių? Sakau, tai gal padarysite patys, nes jau iš vakar dienos matau, kad fotkės naktyje – ne kažką. O ir šiaip, ne dėl fotkių viską darom.

 Viskas greitai baigės, bet net neabejoju, kad atidarius lauktuvių dėžutę, karių širdys bent truputį sušilo..

Kita stotelė – stabilizavimo centras. Ten atiduosime sužeistųjų rinkinius, rūbus ir kitus daiktus.