III

Aš suprantu, kad kai kuriems mano istorijos atrodo kaip neprotinga avantiūra. Ar čia reikia taip daryti? Kas iš to? Ar nebijoti yra adekvatu?

Neneigiu, kad manyje yra kažkiek adrenalino vaikymosi. Ne, taip daryti visai nebūtina ir nereikia. O adekvatumo ribą nustatyti labai sunku.

Taip, gal ir vaikštau kažkiek peilio ašmenimis, bet papasakokit apie tai kareiviui ar medikui, kuris tuo ir ten gyvena. Mes ten pabūnam kelias minutes, valandą ar parą. O jie ten nuolat. Ar jų riba kitokia nei mūsų?

Tai kur mes baigėm. Taip, trys lietuviai Ukrainos kaime.

Kita stotelė – stabilizacijos centras. Čia iškrovėm rinkinius ir rūbus sužeistiesiems, vienkartines paklodės, patalynę. Nuotraukų nebus – šios vietovės nuolat apšaudomos, žmonės tiesiog saugosi. Viską suprantam, ilgai neužtrunkam – savo darbą padarėm, ir važiuojam toliau.

Tą vakarą dar turėjom paimti sugedusį 4runnerį, nuvežti jį į Dniprą, ten palikti servise. Jei spėsim, dar atiduosim žydrąjį Vituką, kurį Janno Samm siunčia savo pažįstamiems kariams.

4runnerį krovėmės tamsoje ir purve tiesiogine to žodžio prasme. Kad būtų galima pritvirtinti diržus, teko plauti mašinos padangas. Gerai, kad kolegos į tai žiūrėjo su gera doze humoro, nes iš ten švarus neparvažiuosi.. Karys, perdavęs mašiną, sakė, kad sugedęs priekinis tiltas, lyg kažką prisimenu, kaip sakė – į priekį važiuoja, atgal – ne. Bet praleidom tai pro ausis – ir tai buvo truputį klaida:)  Linkėjimai video.

Zaporižės prieigos. Reikia atsisveikinti su Osvaldu. Dar išgeriam kavos. Dar pasėdim. Dar parūkom. Viskas, laikas.

Grįžtam su Marium į Dniprą jau po vidurnakčio. Komendanto valanda, kokie dar servisai, kokie dar mašinų atidavimai. Pavargę. Purvini. Sušlapę. Šlapiais batais…Pusryčiaujam 8? Marius sako – davai 8.30, tas pusvalandis nieko nepakeis. Kažkoks kirminiukas knibžda, nu bet ok.

Rytą 7 val. skambutis. Anatolijus verčia iš lovos ir liepia judėti. Visos diskusijos su keiksmažodžiais nerašysiu, ir nerašysiu kas kiek kartų kam numetė ragelį, bet argumentai yra argumentai – mes judam. Marius tos diskusijos negirdėjo, tai dar man pusvalandį po to kniso protą, kodėl aš jam neleidžiu pailsėti. Stovim vienas prieš kitą ir šaukiam, nesiklausydami vienas kito.

Nuvažiuojam palikti 4runnerio. Tai vat apie tą sugedusį tiltą – mašina nevažiuoja atgal – kaip ją nukelti nuo priekabos? Kiek pasikankinam, bandom nutempti su trosu, bet niekaip. Skambinam konsiliumui – Anatolijui ir Dariui. Bez variantov. Tik nutraukti prievartos būdu. Arba palikti 4runner kartu su priekaba Dnipre. Bet kažkam kyla mintis išsikviesti evakuatorių. Po to jau viskas vyko greitai. Visi pikti. Visi išsiliejam ant Andriaus. Nepyk, Andriau.

Paskutinė užduotis šioje misijoje – atiduoti Mercedes-Benz Vito. Vytukas po vakar maudynių purve – tikrai ne švariausia mašina Dnipre. Dar kartą visi draugiškai susipykstam, plaunam ar ne – nes Andrejui labai reikia skubėti. Ok, ne. Susitinkam su sukarintos policijos pareigūnu. Tai vat ta diena prasidėjo ne kaip, tai šis susitikimas praskaidrino dieną. Padovanojo antsiuvų – Ineta, bus Tau:)

O mes lekiam link IF, nes kažkas kažkas LABAI LABAI LABAI DEGA. Tą dieną pagaliau papusryčiavom 18 val. vakare. Autobuse buvo labai šalta. Bet tada dar nežinojom, kaip bus, kai autobuse bus iš ties šalta.

Grįžtam į IF. Kitą dieną ten susitinkam su Jonu ir Vaidu. Jonas atvarė dovanotą Quashqai Ivanui, (rašiau apie tai, kad Ivanas jį maino į savo galoperį), o Vaidas su Česlovo Baidarės Sodyba – Ačiū, Jums, Česlovai!-skolintu mikriuku atvažiavo parvežti mūsų visų namo. Taip pat atvežė ir baterijas dronų gamybai. Beje, pastarosios buvo statinėse, užpiltos drožlėmis, būtent dėl kurių, važiuojant atgal, lenkų muitininkai mus apsuko atgal į Ukrainą. Bet čia jau smulkmena.

O iš ties šalta autobuse buvo, kai grįžinėjom namo. Mikras tai vasarinis, pritaikytas baidarėms vasarą vežioti. Beveik 20 val. minusinėje temperatūroje. Pati nesuprantu, kur taip igai užtrukom. Na, bet truputį Lvive, truputį muitinėje, truputį Mc Donalds… Gerai, kad kai Vaidas išsikrovinėjo Lvive, paliko per klaidą vieną antklodę, tai Jonui buvo su kuo apsikloti..

Ir  viskas. Namai. Kaip niekad norėjau namo. Galvoju, kad dar viena avantiūra pasiteisino. Tiesiog jaučiu. Ir žinote, avantiūristai, adrenalino fanatikai, karo turistai – vadinkite kaip norite. Bet tai yra darbas. Visų pirma, tai yra sunkus darbas. Kuris prasideda dar neišvažiavus – kažkas turi nupirkti mašinas, paruošti jas važiavimui, surinkti paramą, ją rūšiuoti, žinoti, kur vežti, pakuoti, pakrauti, organizuoti tų pačių žvakių ir tinklų gamybą. Ir tik paskui važiavimas – daug daug valandų važiavimo. Ir kai sakau darbas – tai vis dar yra savanoriškas, pinigais neapmokamas darbas.

Ir net neabejoju, kad šitaip ar panašiai dirba daug fondų, kurie padeda UA. Taip, kažkieno mašina šiltesnė, kažkas dirba tvarkingesniu ritmu, bet tai yra darbas.

Žinau, kad yra žmonių, kurie mano, kad kažką darau netinkamai, kurie nusisuko, ignoruoja ar kalba už nugaros. Viskas gerai. Ačiū Jums už tai. Kai pyktis praeina, suprantu tik vieną – esu jums dėkinga. Darau, kaip moku, darau, kaip suprantu. Patarimai visad priimami. Tik žinote, aš truputį nervuota pasidariau, tai būtų gerai, jei patarimai būtų protingi:) Ir visi būkime savikritiškai –  gerai pagalvokime, ar tikrai geriau žinome už tą, kuriam patarinėjame.

Pinigai. Niekas nenori aukoti pinigų. Kuo toliau, tuo sunkiau. Mane irgi jau užkniso prašyti. Bet makaronų į kuro baką neprisipilsi (nors aliejaus – galima 😃). Kilometražas yra milžiniškas. Mūsų specifika – mes nevežame paramos atskirai. Mes vežame kariams transporto priemonę, į kurią papildomai pakrauname paramos – tiek, kiek išeina, kiek surenkam. Aš pamenu vienos moters kreivą šypsenėlę, kai jai paklausus, kaip geriausia aukoti, pasakiau – pinigais. Beje, ji ukrainietė. Dabar šioje vietoje nutylėsiu. Bet tiek jai, tiek visiems skeptikams pasakysiu – gerai, neaukok pinigais, bet pripilk pilną baką kuro. Nupirk racijų antenas į apkasus (nuorodą atsiųsiu). Nupirk pečiuką. Nupirk mašinai variklį. Arba generatorių. Arba pavarų dėžę. Arba valdymo pultą dronų mokyklos simuliatoriui. Irgi – nuoroda yra. Ar dabar suprantat, kaip kiekviena kreiva šypsenėlė sukelia agresyvią reakciją?