Kaip gerieji rusai Kijevą ėmė

Žytomyro – Kijevo trasa. Kai pirmą kartą pernai vasarą važiavau į Kijevą, galvojau, kad sugedo mašina. Sklido labai keistas garsas. Dar galvojau, kad čia gali būti kažkoks keistas asfaltas. Vėliau mane paprotino – taip, tai asfaltas, čia gi sunkioji karinė technika važinėjo. Tada, kai 2022 metų pradžioje rusai bandė apsupti Kijevą. Šimtai kvadratinių metrų keisto asfalto, kurie tęsiasi ir per Hostomelį, Bučą, Irpenį.
Šią savaitę aš vėl Kijeve, ir daug veiksmo sukasi būtent Žytomyro kryptimi. Sustojame papietauti kavinėje. Mano pakeleivė ukrainietė, nuolatinė šios užeigos lankytoja, pasakojo, kad ši vieta taip pat buvo okupuota. rusų okupantai čia buvo įsirengę ligoninę. Kai teritorija buvo išvaduota, tai visų pirma, ką reikėjo padaryti – išvežti iš čia kalną šiukšlių ir viską išvalyti. Sutvarkė, išvalė, atstatė.
Nesu pastabus žmogus, bet važiuojant akis bado tiesiog chuliganiškai suniokota infrastruktūra. Praėjo jau daugiau nei du metai. Dalis pastatų suremontuoti, yra ir naujų, o dalis jau niekad nebus atstatyta. Ir tai keliolika ar keliasdešimt kilometrų nuo sostinės.
Toks jausmas, kad kažkas su pasimėgavimu griovė, ir vien tam, kad griauti. Kito paaiškinimo nėra. Turbūt daugeliui girdėta istorija, kaip negalėję įsilaužti į degalinę, parazitai į ją tiesiog įvažiavo su tanku.
Sveiku protu nepaaiškinamas noras suniokoti. Pažymėti. Palikti savo pėdsaką. Kartais tokius padarus norisi pavadinti gyvuliais ar žvėrimis. Bet gyvūnai savo teritoriją žymi neniokodami. O čia siekiama palikti dikynę. Ištrypti, sugriauti, išdeginti. Kam, okupante, tau reikalinga dikynė? Vien dėl žmonių kančios?
Ir čia mes tik apie pastatus. O žmonės? Žuvę, sužeisti, pagrobti, išprievartauti? Kas atsakingas už tai? Kas tai padarė? Gerieji rusai, ar blogieji?
Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. “Veža”. 1941 metais enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Per daugiau nei dešimtmetį iš Lietuvos buvo ištremta apie 132’000 žmonių, apie 28’000 iš jų žuvo. Vaikai, moterys, vyrai, senoliai. Mūsų tėvai ir protėviai, mūsų žmonės.
O žvėris kruvinais nasrais nesustoja. Šiandien jis purvinais batais eina per Ukrainą. Ir kankina jos žmones. Kiek žuvusių, sužeistų, pagrobtų, nelaisvėje, dingusių be žinios.. Kiek vaikų liko be tėvų, kiek šeimų nežinioje laukia savo artimųjų ir tikisi, tikisi, tikisi…
Kaip sustabdyti žvėrį?
“Žvėris per didelis, aš negaliu..”
Gali. Tiksliau, galime. Ir mūsų turi būti kritinė masė.
Mūsų ginklas prieš žvėrį šiandien – pagalba Ukrainai.
Galėk, padėk, veik.
Neleiskime istorijai pasikartoti.