Kapai Bučoje. Karo dešimtmetis
Bučoje lankiausi ne sykį, tačiau su meru Anatoli Fedoruk susitikau tik dabar, kai su lietuvių delegacija atvykome susitarti dėl vienos iš miesto gatvių pavadinimo Tado Tumo „Milžino“, kuris žuvo mūšio lauke netoli Bachmuto, vardu. Bachmutas dar ilgai nebus atstatytas, o ir gatvių neužteks, kiek ten žuvo žmonių.
Per dešimt karo metų žuvo 220 kariai iš Bučos. Karas į šio miesto bendruomenę atėjo dar 2014 m., kai buvo okupuotas Krymas ir prasidėjo karas su „ichtamnietu“ okupantais, užgrobusiais Donecką ir Luhanską.
Meras jau žinojo ko atvykome, nes dieną prieš mano bičiulis, tarybos narys Vasylius Oleksiukas perdavė lietuvių idėją merui. Po trumpo ir dalykiško susitikimo meras pasakė: manęs nereikia įtikinėti, statome naują mokyklą, kurią finansuoja Lietuva, gatvė ir rajonas nauji, ir kaip tik ieškojome pavadinimo. Statybos jau pradėtos, nepaisant skandalo su Šarūnu Stepukoniu. Gaila, nes jis pasirodė rimtas ir atsakingas, o apie demonus nežinojome.
Nusifotografuojame ir skirstomės, nes mero dienotvarkė labai įtempta. Bučoje gyvena 50 tūkst. žmonių ir jų vis daugėja, nauji gyventojai keliasi iš rytų…
Dar turime laiko ir mus lydėjęs tarybos narys Vasylius veža į vietą prie cerkvės, kur buvo laidojami nužudytieji Bučos gyventojai. 501 aukų, virš dvejų šimtų neatpažintų lavonų.
Tuo pat metu memorialą lanko ir Slovėnijos ambasadorė su delegacija, cerkvėje – „Reuters“ reporterių nuotraukų paroda, kuriose užfiksuoti okupantų nusikaltimai. Cerkvės sienos suvarpytos skeveldrų ir kulkų. „Sutvarkysime, nespėjame“, – sako šventikas.
Į amžino poilsio vietą genocido aukos atgulė šalia karių, žuvusių 2014-aisiais.
Aikštelėje prie karių kapų stovi chaki spalvos mikroautobusas, vaikšto keli kariai – lanko savo draugus. TRO vadas Volodimiras Ščerbininas savo sumuštiniais maitina benamius šunis. Čia retai kas per feisbuką ieško pasiklydusių šunų šeimininkų, tačiau pas daugelį mano bičiulių yra po kelis priglaustus gyvūnus. Šunį iš Iziumo parsivežęs ir jo ekselencija Lietuvos ambasadorius Ukrainoje – Valdemaras Serapinas. Benamių gyvūnų čia beveik nėra, tai ir tuos kas nors greitai priglaus.
Vadas Volodimiras Ščerbininas kare nuo pat jo pradžios, jis ir šeši jo vyrai pirmieji degino rusų kolonas. Keli jų žuvo, dabar jie lanko žuvusiųjų kapus.
Einu per kapų eiles, bent šeši su šviežiai supilti ir apkrauti vainikais, papuošti nacionalinių spalvų gėlėmis. Ant visų kapų tridančiai, kurie taip panašus į mūsų Gedimino stulpus. Tridantis – tai tarsi užšifruotas žodis Laisvė – Volia.
Matau pusamžę moterį palinkusią prie paminklo, prieinu ir atsiprašęs klausiu, kieno kapas. Ji atsako – sūnaus Volodimiro. Jis kariavo nuo pirmųjų dienų, kaip teritorinės gynybos karys, vėliau išlaisvinus miestą, užsirašė savanoriu į frontą, nors jam tebuvo dvidešimt dveji ir galėjo likti Bučoje. Žuvo Avdijevkoje tų pačių 2022-ųjų gruodžio 17 d., viename apkase su su savo geriausiu draugu Sergij. Jie palaidoti šalia. Moteris turi dar vieną sūnų, kuriam šešiolika, jis jau laukia pilnametystės, kad galėtų eiti į karą. Nepaleisiu, pasako moteris. Apkabinu ir einu toliau.
Vasylius pridega cigaretę ir padeda ant kario, žuvusio 2016-aisiais, kapo: čia palaidotas mano geriausias draugas Andrij. Vasylius irgi buvęs rytuose, kai prasidėjo karas…
Veda prie kapo, ant kurio paminklinio akmens iškaltas jaunos moters ir dviejų berniukų atvaizdai. Ji dirbo administracijoje, ją pažinojo visi. Rusai apšaudė jos šeimą iš BTR’o, kai jie bandė pasitraukti iš Bučos, gyvas liko tik jos vyras. Mačiau jo interviu, vyras po apšaudymo liko be kojos, bet gyvena aktyviai padėdamas kitiems.
Šalia stovi stilingas barzdotas vyras, užsidėjęs kepuraitę su užrašu Liverpulis. Akimirką pagalvoju, kad jis galbūt iš ten. Bet pasirodė, kad ponas „Liverpulis“, aršus Kyjivo Dinamo fanas, gynė Donecko oro uostą, dalyvavo pragariškuose Debalcevo mūšiuose. Pasakodamas spjaudosi minėdamas buvusio prezidento vardą, kuris tuomet gyrėsi, kad tai jo nuopelnas, kad ukrainiečiai išėjo iš apsupties.
Sako, kad tu girdėtum, kaip mes giedame Ukrainos himną Kyjio Dinamo rungtynių metų. Aš pradedu, o jis pasigauna ir kartu sugiedame himną kapinėse. Dar susitiksime. Kyjivo Dinamo stadione. Rėkausime ir keiksime Putiną ir rusiją. Šlovė Ukrainai!
Kapinėse dešimtis karo metų matosi visu baisumu. Šviečia saulė ir pavasaris turėtų nuteikti linksmiau. Suprantame, kad viskas blogai, bet rankų nuleisti nevalia ne tik jiems, bet ir mums.
