Karas jau ant slenksčio
Sekmadienis prasideda labai anksti, skubame pusryčiauti į už 400 kilometrų nuo Kyjivo esantį Pisčanko (Vinicos sritis) miestelį, netoli pasienio su Padniestrės Respublika.
Neramu, nes vienos atakos Vinicoje metu, numušus raketą, nuolaužos pataikė į gyvenamąjį namą, todėl srities karinės administracijos vadovas (gubernatorius) Serhijus Borzovas negalėjo mūsų pasitikti ir atsiuntė rajono merą Oleksandrą Gavriliuką. Jo rajonas turi net 55 kilometrų pasienio ruožą su separatistine Padniestrės Respublika, o tiksliau – rusų okupuota Moldovos dalimi.
Bent 160 tūkstančių gyventojų turinčio Tulčyno rajono meras atvažiuoja sena lada ir kaip įprasta tokio lygio vadovams vilki karine uniforma su visa atributika ir antsiuvais. Rajonui O. Gavriliukas vadovauja jau penkerius metus ir yra labai netolerantiškas ne tik korupcijai, bet ir buvusiųjų vadovų neveiklumui pritraukiant biudžeto lėšas ir investicijas. Tai papasakoja vėliau pats, kai persėda į mūsų tojotą.
Greitakalbe meras beria žodžius su tam regionui būdinga tarme, mano pakeleiviui sunkoka jį suprasti, bet nuoširdumas priimant svečius nesuvaidintas, ir ne todėl, kad to paprašė gubernatorius Serhijus Serhijivičius (vadina jį SS, kad būtų trumpiau).
Pirmas sustojimas – degalinėje, kur prie mūsų prisijungia vietinis visuomenininkas Oleksandras Oleksijivičius, buvęs policijos pareigūnas, dabar teikiantis nemokamą teisinę pagalbą Pisčankos žmonėms. Jis mus pavaišina kukliais pusryčiais, lygiagrečiai derindamas mums pietus pas vietinius ūkininkus, kurie labai remia frontą. Iki sienos vingiuoja duobėtas kelias, tokių čia labai daug. Kadaise juo važiuodavo autobusai į Moldovos sostinę Kišiniovą, o prasidėjus plataus masto invazijai jis buvo perkastas, ir prasidėjo įtvirtinimų statymas.
Padniestrės Respublika – tai tokia pati Rusijos okupuota dalis, kaip ir Abchazija su Osetija Sakartvele, Krymas su Donbaso respublikomis. Prasidėjus karui okupantams buvo uždaryti keliai. Nepaisant to, į jau minėtą Moldovos regioną atvyko bent 1500 treninguotų „turistų“, jie ten liko, kad sustiprintų vietos įgulą iš maždaug penkių tūkstančių žmonių. Respublikoje taip pat yra didžiulės ginklų atsargos, kurių negalėjo ir negali išvežti per Ukrainos teritoriją. Skaičiuojama, kad jeigu tektų vežti iš ten karo techniką traukiniais po vieną sąstatą, sudarytą iš 70 vagonų, tai truktų maždaug metus. Ginklai ir technika ten buvo sandėliuojami išvežant juos iš buvusio Varšuvos pakto šalių teritorijų.
Pakeliui rajono vadovas perka pasieniečiams maisto ir krauna į bagažinę, nepamiršdamas ir mums nupirkti vandens. Rūpinimasis žmonėmis – tai vertybė, kurios neišmoksi nė viename universitete. Patriotizmas irgi nesuvaidinamas, kai matai tokį vargą aplinkui. O bobučių choras nuo devintos ryto gatvėje renka pinigus ZSU (Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms), koncertą pradėdamos tylos minute.
Daugiau kaip 500 rajono vyrų ir moterų jau paguldė galvas už Laisvę. Turtingoje sostinėje to nepamatysi, todėl peršasi išvada, kad Laisvę gina ne tie, kurie turi viską, bet būtent tokie, kuriems ji pagrindinė vertybė. Ne socialinių klausimų sprendimas verčia žmones kovoti, nes būna visada atvirkščiai – sotusis niekada neis kovoti už geresnį gyvenimą, kad ir ką sakytų mūsų politikos populistai.
Pasienis visai netoli, ir netrukus privažiuojame trečią gynybos liniją, po to pasiekiame antrąją ir čia sustojome išsikrauti. Darbas vyksta non stop režimu net sekmadienį, statomi įtvirtinimai, nors grėsmės lygis sąlyginai nedidelis, bet Rytų Ukrainoje išmoktos pamokos verčia skubėti, nes net penki tūkstančiai priešų gali pridaryti rimtų bėdų. Blindažai tokie pat kaip prie Charkivo – betonas ir medis, nors įveikiami vos 200 kilogramų fabų, bet tai vis tiek stabdo priešą, ir jų efektyvumas patvirtintas karo sąlygomis.
Dirbančių vaikinų klausiu, kiek uždirba, atsakymas – nežinome, dar nemokėjo.
Iš blindažų išlenda kariai, prieinu pasveikinti. Transporto jie čia beveik neturi, tik seną sovietinę „buchankę“.
Nors karo veiksmai čia nevyksta ir kol kas diversijų nebuvo, bet sienos pažeidėjų netrūksta, karo prievolininkai bėga į Padniestrę, net nesuprasdami, kad patenka ne į Moldovą, bet priešui į nagus.
Tą patį vakarą Oleksandras išvažiuoja į operaciją sulaikant dar du „ukonistus“. Jo darbas trunka 24/7 už visai nedidelį 25 000 grivinų atlyginimą, tai yra 600 eurų. Prieš invaziją buvo tik 15 000.
Kirtę užkardą važiuojame keliu atramos punktų link. Jie čia du, vienas ant skardžio, kitas – ant nuožulnesnio kalno viršūnės. Prie jo ir važiuojame. Prie pat demarkacinių stulpelių – prieš dvejus metus iškastas prieštankinis griovys, o kairėje – naujai sudėlioti „drakono dantys“, kuriuos darbininkai perrišo kabeliais. Dantys tik 200 kilogramų svorio ir tankui ne kliūtis, bet lengvesnę techniką sustabdys. Tankams stabdyti reikia sveriančių 800 kilogramų…
Aikštelėje prie KPP „drakono dantys“ susandėliuoti į dideles krūvas, kurių nuotraukas matome „Telegram“ kanaluose, tai pateikiant kaip neva neūkiškumą ir korupcijos pavyzdį, o iš tikrųjų platinant rusišką propagandą, nepasakant, kodėl tai daroma.
Mus pasitikę pasieniečiai raportuoja vadui apie padėtį, šalia blindažų pasodintas daržas. Pajuokauju, kad mėsos griliui neatsivežėme. Viena pamaina miega, todėl blindaže vaikštome tyliai. Kaip ir visur, sukinėjasi šuo, jam karių bendrija labai patinka. Pro žiūronus stebime priešo teritoriją, ten nė gyvos dvasios. Judame skardžio link, mus perspėja saugotis gyvačių, čia jų daug.
Atsiveria pasakiškas vaizdas į slėnį, trumpam prisėdame ir kalbame apie visiškai bereikšmius dalykus, suprasdami, kad priešas ten, kad priešas ir pas mus, tik čia, Lietuvoje, mes stipriai vėluojame su bent tokių ruožų statyba. Vieno kilometro tokių įtvirtinimų kaina – apie 13 milijonų grivinų.
Grįžtant atgal pasienietė paprašo parodyti pasus, prieš tai buvo pamiršusi. Ne kasdien čia lankosi svečiai, juolab lietuviai, kalbantys ukrainietiškai.
Paliekame pasienį ir važiuojame pietų pas vietinius ūkininkus. Taip jau išėjo, kad mūsų laukia ne vienas, o atsakyti būtų nepagarba. Kalbos apie karą, ir ne tik, nors ir skubame, bet stengiamės jas išklausyti. Vienas ūkininkų įpila savo gamybos aliejaus, kiti įdeda konservų ir šviežių braškių. Oleksandras taip nenori mūsų paleisti, tad palydi iki rajono ribos, parodydamas trumpiausią kelią Černivcų link.
Mūsų laukia sunkus ir ilgas kelias namo. Ten, kur retas supranta, kad karas jau ant slenksčio, o gintis norės ne visko pertekę miesčionys, o žmonės, neišlepinti gyvenimo.
Laukite ir ruoškitės, sako pavymui bene kiekvienas mūsų sutiktas žmogus.
