Kelyje
„Valdai, reikia pikapo“, – sako Raimondas Urvikis, kariaujantis Ukrainoje. „Bus“, – atsakau. „Nesvarbu, kokia kėbulo būklė, svarbu geras rėmas ir variklis, – priduria Raimondas. – Gal „Nissan Navara“ geriau, nes yra detalių.“ (Pasirodo, tokį turi bazėje išrinkti.)
Pradedu rinkti pinigus ir derintis misijos laiką, nes bičiuliai turi veiklos, todėl ne visi gali važiuoti bet kuriuo metu, juolab vienas jų – Aurimas Navys, kuris dar ir dalyvauja rinkimuose į Europos Parlamentą, o kitas – atsargos karininkas Gintaras Bagdonas – dirba dėstytoju Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje.
Pirmas vairas – Aurimas Navys, karo ekspertas, Vilniaus miesto tarybos narys, atsargos karininkas, dirbęs SOP, kandidatuoja į EP. Plataus masto invazijos pradžioje buvo Ukrainoje, o šiemet tai antroji jo misija. Patriotas ir puikus rašytojas. Idealistas, kaip ir aš.
Ieškau lėšų mašinai ir gaunu feisbuko baną mėnesiui. Tenka suktis ir kurti naują paskyrą, nes rusofašistai nori ne tik apriboti mano sklaidą, bet ir išjungti paskyrą.
Tekstas po teksto, diena po dienos – ir jau turime pinigų vienai mašinai. Tačiau reikia dar vienos pigios, jos paprašė Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Olegas Dunda savo bičiuliams 72-ojoje brigadoje.
Pigios, bet kokios. Tokią pasiūlo a. a. Tado žmona Lina, „Opel Zafirą“, kuri jai nereikalinga, bet susitvarkius tiks neišrankiems kariams. Nuperku akumuliatorių ir nuvarau į ruso emigranto autoservisą, kuris ją pažadėjo pataisyti nemokamai, paimdamas pinigus tik už detales. Kartu dirba ukrainietis šaltkalvis, kuris jau baigė savo karą ir po šešių šautinių žaizdų buvo komisuotas. Atvyko gyventi pas nuo karo pabėgusią šeimą į Lietuvą. Štai toks gėrio kovos su blogiu ratas.
Antras vairas – Pavelas Kovtunecas. Bene jauniausias iš mūsų grupės, sportininkas ir komunikacijos specialistas. Tai jo 16-a ar 17-a misija į Ukrainą, pirmosios buvo į Bachmutą su maisto pristatymo konvojais, o dabar jis tapo „furistu“, kaip ir aš. Vairuoja „Avis Car Rent“ paskolintą automobilį, kuriuo grįšime namo.
Žmonės pinigų suaukojo truputį daugiau, nei reikia Raimondo mašinai, todėl nutariu imti dar vieną, dar vienam lietuviui fronte. Renku pinigus toliau, o rinkimą nelauktai užbaigia Andriaus Tapino pervesti 1200 eurų, gautų pagal teismo nutartį iš Remigijaus Žemaitaičio. Jau kitądien važiuoju pas ūkininką Rimą į Kaišiadorių rajoną paimti automobilio. Deja, net pakeitus degalų baką, automobilio kuro sistema streikuoja, ir tą automobilį tenka remontuoti – techniškai jis tikrai geras, todėl grąžinti pardavėjui neverta, juolab jis visiškai sutvarkytas ir su nauja TA.
Trečias vairas. Gintaras Bagdonas – atsargos karininkas, buvęs ES karinio štabo žvalgybos direktorius. Dirbęs ne tik Briuselyje, bet ir Afganistane. Įspūdingos biografijos žmogus. Kelionės metu gavo Generolo šaukinį.
Vieną dieną skambina ukrainietis Eldaras ir klausia, gal galime nuvaryti VW transporterį iki Lucko, ten jį sutvarkys ir perduos jam į frontą. Pats jis fronte netoli Avdijevkos, o automobilio jam labai reikia. Sutinku padėti, net pamiršęs paklausti, kokios būklės tas automobilis. Pasiimdamas mašiną sužinau, kad yra didelis gedimas. Nepaisydamas to, imu jį ir pažadu pristatyti, o į klausimą, kiek tai kainuos, kariui atsakau: „Ne tavo problemos.“
Imu ir darau, nors suprantu, kad tai ne visai racionalu, bet kas, jei ne mes?
Ketvirtas vairas – Vytis Maleckas. Jis paskambino dieną prieš išvykstant į Kauną su „Zafira“, o gavęs dešiniavairį automobilį jau žinojau, kas jį nuvairuos į Ukrainą. Ponas Vytis daug metų gyveno Airijoje, todėl siūlau jam vykti kartu. Jis sutinka. Jo gyvenimo patirčių net negaliu aprašyti keliais sakiniais, todėl pavadinu jį vizionieriumi.
Artėjant misijai daugėja ne tik automobilių, bet ir padangų, kurias reikia pristatyti į pafrontę. Pikapai tam labai gerai tinka. „Adventika“ dovanoja naują 3D spausdintuvą, jis labai pravers dronų gamintojams. Kitas netilpo į perkrautas autotransporto priemones, todėl dar teks galvoti, kaip jį nuvežti.
Asta Martišiūtė dovanoja net 104 stiklainius su medumi. Brolio draugė prašo nuvežti siuntą mamai į Poltavą, jeigu tai ne pakeliui, tai „Nova Poshta“ padarys už mus. Kažkas prašo paimti pakeleivę, ir aš negalvodamas sutinku, nors po to tenka gailėtis. Automobilius apkrauna daiktais ir kauniečių fondas, įsikūręs Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, kurios kiemas tapo pagrindiniu išvykimo punktu.
Ričardas Grigas – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. „Freelanceris“ iš Kaišiadorių, nuolat važinėja į Ukrainą, daug kartų buvęs pafrontėje. Jo darbas – įamžinti, dokumentuoti mūsų kelionę.
Pristatant „Opel Zafirą“ į Kauną, paskambina Vilma Pelytė ir paklausia, ar įmanoma nuvaryti dovanotą visureigį lietuvių kariams į Kramatorską. „Be abejo“, – atsakau. Palikę opelį lekiame pas Vilmą, su ja susipažįstame gyvai pirmą kartą po bene dvejų metų draugystės feisbuke ir Lietuvių legiono grupėje „Telegram“ kanale. Atrodo, kad pažįstami šimtą metų.
Automobilio vairas – dešinėje. Nežinia, ar atsiras vairuotojas, kuris įpratęs prie tokio.
Penktas vairas – Modestas Šlapšinskas. Vilnietis, stalius-dailidė. Nors įsibėgėja statybų sezonas, jis pasirenka važiuoti savo automobiliu į Ukrainą, pats sumokėdamas už kurą, kad padėtų nuvežti krovinį ir parvežti žmones namo. Ne pirmoji jo misija į Ukrainą, ir tikrai ne paskutinė.
Kai jau aišku, kad konvojus bus ilgas, paskambina Laurynas Baltrūnas-Oblius iš Lietuvių legiono. Nesivelsiu į diskusijas, kas jis ir kaip ten viskas aplinkui, bet prašymas aiškus – nuvaryti visureigį lietuvių instruktoriui. Automobilis – Vilijampolėje, kuro bus (pasirūpino „Blue Yelow“), todėl prašau pristatyti į bazę Kaune. Automobilis nebuvo išmuitintas, todėl per sieną varysiu jį pats, nes rizikos vis dėlto yra, o jos permesti kitiems nesinori. Tik vėliau sužinau, kad laikinam naudojimui jį gauna Lukas, kuriam skirtas opelis sugedęs, o pikapą vairavęs Romeo gydosi sužeidimus Lietuvoje. Varome pikapą, todėl padangų nuvešime dar daugiau, o į jas supakuosime sauso maisto davinius kariams ir maišus, iš kurių gaminami maskavimo drabužiai snaiperiams.
Šeštas vairas – Ričardas Savickas. Komunikacijos specialistas ir verslininkas. Ukrainoje nuo plataus masto invazijos pradžios jau buvęs bent 30 kartų. Aktyvus bekelės ralio dalyvis, todėl likimas man jį atvedė ne šiaip sau, nes vairuoti tenka patį problemiškiausią automobilį – „VW Transporter“, kurio variklis jau vos gyvas, o remontuoti žada patys ukrainiečiai.
Misija prasideda gegužės 18 dieną šeštą valandą. Išvažiuojam iš Vilniaus dviem automobiliais, skirtais grįžti į Lietuvą. Pirmas ekipažas – Modesto mitsubiši, o antras – Pavelo vairuojama tojota. Surenkame visus iš įvairių Vilniaus ir jo rajono vietų. Važiuojame kaip silkės bačkoje į Kauną. Kaune mūsų laukia vietiniai savanoriai, vadovaujami Tatjanos Narkevičienės, o vietoj lietuviui skirto pikapo varysime „Nissan X-trail“, kuris taip pat skirtas Ukrainai, bet jį reikia palikti remontui Varšuvoje. Fordas lieka kitai misijai.
Septintas vairas – Žilvinas Svitojus. Komunikacijos specialistas, žinomas tinklaraštininkas ir savanoris, pastaruosius dvejus metus gyvena tarp Lietuvos ir Ukrainos. Daugiau kaip 36 misijos!
Baigiame krauti siuntas, vairuotojai tikrina tepalus, apsitariame komunikacijos būdus ir maršrutą. Vilkstine judėti nepatogu, vieni automobiliai greitesni, o kiti juda lėčiau. Sustojimas paskutinėje lietuviškoje degalinėje prie Kalvarijos, važiuojame trumpesniu ir lėtesniu maršrutu per Balstogę. Privalome pasiekti Ukrainos sieną net su benusibaigiančiu varikliu. Iki degalinės be problemų atvažiuoja visi. Grupinė misijos dalyvių nuotrauka, ir judame pirmyn. Diena skirta keliui, o naktis – miegui, privalome atvykti į Lvivą iki komendanto valandos.
Pirmas incidentas jau Lenkijoje, kai pasibaigia roverio kuras. Modestas nutraukia Vyčio vairuojamą pikapą iki degalinės. Pilant benziną iki viršaus, pasirodo bako defektas – leido kurą kažkur viršuje. Nekritiška. Be didesnių incidentų pirmoji grupė pasiekia Zamostę, mes, nors lėtai, taip pat atriedame, folksvagenas jau dūsauja priešmirtiniais garsais. Lieka dar truputį, apie 50 kilometrų iki sienos. Meldžiamės, kad pavyktų. Tepalų mašina suryja daugiau nei dyzelino, variklis užkala vos už 20 kilometrų iki sienos. Kabiname labai trumpu trosu ir lekiame toliau, kol nesutemo. Tikimės, kad lenkai leis tokiu būdu kirsti sieną.
Eilių nėra, ir mes gan greitai visa kolona išsirikiuojame į eilę prie pasienio patikros punkto. Vos kelios minutės iki 20 valandos, ir pasienietė neslėpdama pykčio rėkia mums sustojus ne prie STOP linijos. Toliau burnodama suranda 4 FPV dronus, laimė, ne starlinką, dar neleidžia man ir Vyčiui vairuoti, mat netinka airiškos teisės. Stebuklas vis dėlto įvyksta, ji supranta, kad jos galioja visoje ES. Ričardą išsiveda kiti pareigūnai, nes panašus į kažką. Pasijuokia ir paleidžia. Kertame sieną. Aurimo vairuojamo pikapo ratas vis labiau muša, nelabai suprantame, ką ten taisė Kauno autoservise.
Muitinės procedūros Ukrainoje pusėje kiek užtrunka, bet tai tik laiko klausimas, nes niekas net nežiūri, ką vežame, ir pasitiki pateiktomis deklaracijomis.
Folksvageną paliekame pirmoje degalinėje, nes iki Lvivo naktį traukti sudėtinga, juolab kelias ne idealus, o atstumas iki nakvynės vietos – 67 kilometrai, ją pasiekiame jau po vidurnakčio.
Kauno savanoriai. Ukrainietė Tatjana Narkevičienė – dešimt metų paramos tiekimo grandinėje, nuo pat Maidano garbės revoliucijos, kai buvo ten, palaikydama protestuotojus. Pirmajam ten žuvusiam gudui Michailui Žyznevskiui pasiuvo Ukrainos vėliavą, ir ja buvo uždengtas jo karstas.
Sekmadienio rytas. Nors suplanuotas išvykimas iš viešbučio tik 9:00, bet dažnas mūsų jau ant kojų. Vakar besikeisdami ekipažų sudėtimis žmonės susipažino tarpusavyje bent pusė grupės, o kitiems tai teks patirti antrą kelionės dieną.
Skambina Jonas Ohmanas ir sako: tuoj būsiu, reikia kai ką perduoti į Kyjivą, nes pats su saviškiais jau juda namų link. Komandai tai maloni staigmena, sustojame grupinei nuotraukai su Jonu ir jo savanoriais.
Judam išsikrauti tekstilės ir konservų į netoliese esančią Lvivo aikštelę pas Nazarą. Pasiliekame tik padangas su maisto daviniais, nors vietos vis tiek mažai. Šviečia saulė, diena žada būti graži.
Kauno savanoriai. Agnė Jociūvienė. Susipažinome bendraudami telefonu pirmąją žiemą po plataus masto invazijos pradžios, kai ji paprašė pristatyti krosnelę į Ukrainą. Po metų jų jau vežėme per 30. Agnė dirba non stop režimu pagalbos telkimo darbuose, tuo gyvena. Dėl pergalės.
Pirmas sustojimas Rivnėje, kur mums reikia palikti Lietuvių legiono automobilį Lukui. Jis dirba instruktoriumi kažkur šalia Lucko, o tąkart buvo pas kolegas svečiuose, todėl mus pasitinka ne tik jis, bet ir jo ginklo broliai. Karas vyksta visoje šalyje, ir klaidinga manyti, kad didvyriai tik tie, kurie apkasuose. Karas – tai ne tik fronto linijos apkasai, tai ir mokymai, ir logistika, ir oro gynyba, ir specialiosios gelbėjimo operacijos, ir fortifikacijų statybos. Daug visko.
Į susitikimą atvyksta ir mano bičiulis Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Oleksandras Alikseičukas. Pastarasis labai myli Lietuvą, tą rodo net jo marškinėliai. Jis tarpparlamentinės Lietuvos ir Ukrainos grupės narys. Jau pietų metas, ir jis greitai suranda restoraną su geriausiais barščiais, ten ne tik rezervuoja stalą, bet ir apmoka sąskaitą.
Važiuojame toliau.
Kauno savanoriai. Undinė. Nuoširdi mergina, kuri ne tik savanoriauja, bet ir dirba savo ūkyje. Nežinau, kada ten dirba, nes kaskart nuvykęs į Kauną matau ją triūsiančią su parama Bazilikos rūsyje.
Pusiaukelė tarp Rivnės ir Žytomyro, skambina priekyje greičiau važiuojantis Aurimas Navys. Sprogo ratas. Mušė jis, o ne kardanas, pardavėjas buvo teisus, kai sakė, kad ratai blogi. Žinutėje į bendrą čatą jis parašo: atsarginio rato nėra. Po velnių, atvirai pasakius, net nepažiūrėjau pirkdamas, todėl rašau ir klausiu pardavėjo: kaip taip?
Privažiuojame bene pirmieji. Aurimas su Ričardu laukia tvarkingai sustoję autobuso stotelėje. Lendu po mašina, žinau, kur turi būti atsarginis. Be panikos, reikia tik jį atsukti. Niekada to nesu daręs tokioje mašinoje, bet bendromis jėgomis susitvarkome. Juodos rankos ir tik truputis nerimo. Komandinio darbo rezultatai puikūs. Važiuojame toliau!
Tuoj Kyjivas, skambina Vytis, jis nestojo autobusų stotelėje, bet jį patį sustabdė sprogęs priekinis ratas.
Privažiuojame vėl pirmi, kitiems stoti neverta. Atsarginis yra, bet yra ir slapukai, o rakto jiems atsukti ilgai negalime rasti. Be panikos, bet skambinu Vilmai – gal ji žino? Pirmą „kratą“ darau aš, bet rakto nerandu. Antrąją – Pavelas. Valio, yra! Pakeisti ratą mažam visureigiui vieni niekai. Vakaras, ir Kyjivas jau netoli. Ten prie viešbučio jau laukia spausdintuvo ir Ukrainos ambasados atašė išsiųstų padangų. Dar skubame į pirmąjį susitikimą su bičiuliu Antonu, o kiti lieka poilsio. Ryt judėsim toliau.
Kauno savanoriai. Vilma Pelytė. Ją pažinojau tik iš feisbuko, o gyvenime ji tokia pat nedidelė, bet jos darbai – tai Žmogaus iš didžiosios raidės. Visi lietuvių kariai ją garbina it deivę, nes ji dirba jiems ir Vardan Tos. Tokios pagarbos nusipelno retas. Ukrainoje nėra net buvusi, nes dirba krašto apsaugos sistemoje.
Trečioji diena. Aštuntą ryto atvyksta kariai iš 72-osios brigados paimti Tado opelio, trumpai pasikalbame apie šios dienos aktualijas, pasakoju automobilio istoriją. Dar pasimatysime.
Vytis baigia misiją ir važiuoja namo. O mes judame Charkivo link, kur automobilio jau laukia Raimondas Urvikis, o kito pristatymas – Kramatorske, nes lietuvių kariai patys atvyksta jo paimti. Pakeliui Pavelas veža REBą, o aš lekiu į Poltavos centrą, kad pristatyčiau mažą siuntą iš Lietuvoje gyvenančios ukrainietės, kuriai suradau namus pirmosiomis invazijos dienomis. Jos mama negali palikti dviejų neįgalių tėvų, o gyvenimo sąlygos nėra geros, nes miestas nuolat atakuojamas priešo. Nutariame papietauti mieste. Čia vis dar yra Gogolio gatvė. Pastebėjau, kad kuo daugiau rusų pasaulio ženklų miestuose, tuo stipriau jie bombarduojami.
Kauno savanoriai. Aiva Maliauskienė. Iki plataus masto invazijos dirbo įprastą darbą. Prasidėjus karui gyvenimas pasisuko 360 laipsnių ir jau niekada nebus toks, koks buvo. Naujame gyvenime – dėžės ir kelio dulkės, automobiliai su pliuso ženklu ant priekinio ir galinio stiklo.
Nuo Poltavos Charkivas visai netoli. Artėjant vis labiau matosi karo ženklai. Automobilį Raimondui perduodame raketų sugriautos gamyklos teritorijoje. Rasti tašką sekasi sunkiai, nes GPS signalai slopinami beveik visame mieste. Karių buitis paprasta, kiemas užverstas daužtais automobiliais, patalpose sprogmenys ir namudinė raketų gamyba. Trumpa ekskursija. Pokalbiai ir bendros nuotraukos, maisto davinių dalybos. Laikas važiuoti nakvynės, diena prabėga greitai, o dar reikia perduoti roverį. Tiesą sakant, ilgai likti vienoje vietoje pavojinga, nes mieste labai daug kolaborantų, ir bet kokia grupė yra taikinys, keliantis grėsmę. Iki. Vardan Tos!
Kauno savanoriai. Sigitas Maliauskas – buvęs karys, Lietuvos kariuomenėje nuo 1995-ųjų. Misijos Bosnijoje, Irake, Afganistane, mokymai Švedijoje. Instruktoriaus darbas Ukrainoje prasidėjus plataus masto invazijai. Visko tiek daug, kad neįmanoma išvardinti, o patirtis „Geležinio Vilko“ motorizuotame batalione jį padarė geru „furistu“. Tėvynės labui!
Navigacija neveikia ir miesto centre, vis dėlto gan lengvai surandame nakvynės vietą. Pastato fasade nė vieno sveiko lango. Aplinkui lygiai toks pat vaizdas, nes šalia miesto merijos pastatas, į kurį buvo atskridusi raketa. Apartamentai sveikoje pastato pusėje visai neblogi, kažkas neranda kondicionieriaus pulto… Kaip viskas žemiška. Einame vakarieniauti tuščia ir tamsia gatve. Laukiame lietuvių karių. Raimondas siunčia fotominomis pakrauto pikapo – jis jau pakeliui į užduotį.
Lietuvių kariai. Mažylis, aštuoni mėnesiai kare. Prieš tai dirbęs logistikoje, tą patį daro ir Ukrainoje, tik jau karo sąlygomis.
Vakarojame iki pat užeigos uždarymo. Kalbamės apie gyvenimą prieš karą, apie realybę čia, apie santykius su žmonėmis, apie blogus kelius aklinoje naktyje, važiuojant į užduotį ir iš jos, apie dronus ir jų sėjamą mirtį. Dar apie ateitį be karo. Planuojame visi, dažnai tai svajonės, kurioms nelemta išsipildyti. Paliekame mašiną su maisto daviniais, su dovanomis iš Tėvynės, ant kurių priklijuoti vaikų piešiniai su trispalve. Vardan Tos! Po velnių, Lietuvos vaikai piešia karą! Dar pasimatysime. Gal ryt.
Lietuvių kariai. Ronin arba tiesiog Darius, išmaišęs pusę pasaulio, matė visko ir, lyg to būtų maža, atvyko į Ukrainą pirmosiomis invazijos dienomis. Kovos už Kyjivą, po to – Bachmutas, o tarp jų begaliniai žygiai į ten, kur tamsu, į ten, iš kur daug kas nebegrįžta. Rodo nuotraukas su bičiuliais, kurių jau nebėra. Geriausi iš geriausių.
Ketvirtos dienos ryte 6:50 visus prikelia sprogimas – pataikė į logistikos sandėlį. Dar viena grupė baigia misiją ir juda Kyjivo link. Prieš tai su Eldoradu Butrimu aplanko pafrontę prie Rusijos sienos. Beveik pačią Lipcų gyvenvietę.
O mes su Žilvinu važiuojame į Slavianską pas kartvelus nuvežti „sausiakų“. Kartu važiuoja ir mūsų Generolas Gintaras Bagdonas su Kapitonu Aurimu Naviu. Kare visada atsiranda šaukiniai, o Generolas taip ir atrodo, nes tik viename blokposte tikrino mūsų dokumentus, nors kirtome jų kelias dešimtis.
Tik išvažiavus skambina Darius – pamiršome įdėti mašinos dokumentus, todėl sutariame susitikti Kramatorske. Išvažiuodami iš Charkivo ilgai nerandame kelio į Slavianską, nes ženklai visi uždažyti, o GPS signalas slopinamas. Aplinkkelis lyg kliūčių ruožas su blokpostais ir statomais įtvirtinimais, civilinio transporto mažai, o artėjant Iziumo link jo beveik nelieka. Iziumas sugriautas, ir jokie atstatymo darbai nevyksta, tiltai susprogdinti. Gatvėse tik benamiai šunys ir kariškių transportas. Į Slavianską važiuojame tarsi mėnulio paviršiumi, iš abiejų pusių – minų laukai, be jokių gyvybės ženklų, kai kur riogso seniai pamušti tankai ar automobilių liekanos. Civilinio transporto neliko visiškai.
Įvažiavus į Slavianską mus pasitinka „posteriai“, kuriuose primenama, kad tai – Ukraina.
Stoties aikštėje mūsų laukia kartvelų vedliai, viskas aplinkui primena Kabulo turgų. Kaukia sirenos ir tolumoje griaudi patrankos. Išgeriame kavos ir judame karių dislokacijos vietos link. Prašau sustoti prie ežero, noriu išsimaudyti.
Savanorių automobilis po avarijos, bet kol kas važiuoja, mes bandome neatsilikti. Prie ežero žmonių nedaug, o ir tie tik kariškiai. Yra dušas, nes ežero vanduo sūrus, tai vietinė negyva jūra.
Griaudi sprogimai. Kaukia sirenos. Sako, buvo atskridę ir į paplūdimį. Niekas negirdi sirenų jau seniai. Išsimaudome. Lekiame pas karius.
Lietuvių kariai. Raimondas Urvikis, septyniolika metų praleidęs Lietuvos kariuomenėje. Kariauja Ukrainoje, nes supranta, kas laukia, jeigu priešo nesustabdysime. Jo darbas vairuoti, ir tai jis daro puikiai.
A. a. Tadas tarnavo kartu, jis jį ir palydėjo į užduotį. Vardan Tos.
Sekame paskui apdaužytą opelį per miškelį, kuriame pilna karinės technikos. Tai poligonas pafrontėje ir kartu karo stovykla. Mes atvežame maisto ir dalelę Lietuvos. Kartvelų vadas – iš okupuotos Abchazijos, jis amžinas seržantas ir jau 30 metų kare. Kalbamės ir fotografuojamės prie sovietinės fermos pastatų. Pro šalį lekiantis motociklas griūva. Karys! Viskas gerai, sveikas. Iš kur tu toks? Atsako ispaniškai: Kolumbija.
Laikas važiuoti. Dar grįšime.
Pakeliui sustojame autoservise, kur kariai taiso savo mašinas. Meistras paprašo variklio tokiam pačiam roveriui, kurį atvarėme, toks pat, tik su lietuviškais numeriais. Su pastaraisiais bent trečdalis automobilių pafrontėje.
Mašinų reikia labai daug, daug daugiau, nei galime įsivaizduoti, gyvendami Lietuvoje. Bandysiu surasti tokį variklį. Priminkite, nes galiu pamiršti. Važiuojame toliau.
Lietuvis žurnalistas Eldoradas Butrimas. „Freelanceris“, kurio straipsnius iš pafrontės kelia LRT. Kadaise dirbo „Lietuvos ryte“, kalba estiškai, nes dirbo Estijoje. Dar daugiau dirbo Lenkijoje, todėl iki šiol sulaukia daug skambučių iš ten, pasakoja lenkams apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir Charkive, kur gyvena pastaruosius dvejus metus.
Kramatorskas pasitinka ne tik sugriautų gamyklų pastatais, bet ir gražiai nušienautomis vejomis, tvarkinga ir be gyvybės ženklų miesto aikšte.
Darius atvažiuoja su gudų kariu, kuris kare kaip ir jis nuo pat pirmųjų dienų. Nusifotografuoju su juo, žadėdamas nekelti į soc. tinklus, nes jo šeima vis dar Baltarusijoje. Rekomenduoja pavalgyti visai netoli esančioje užeigoje, todėl atsisveikinę einame ten. Lauko terasoje vien kariai. Paprašius alaus padavėja piktai pasiūlo nealkoholinio – sausas įstatymas visoje Donecko srityje. Maistas pigus ir visai geras, nepaisant blogos padavėjos nuotaikos. Kas žino, kas atsitiko, bet, kaukiant sirenoms ir aidint pabūklams, keistai atrodytų šypsena. Tai ne JAV gamybos filmas.
Baigęs valgyti stoviniuoju gatvėje, o ateinantis jaunas vyras šypsosi ir sveikinasi – atpažino. Kažkur tave matęs, gal taksistas? Atsakau, kad iš Vilniaus. Juokiasi ir dėkoja už antihumanizmo manifestą prie Rusijos ambasados. Tikrai atpažino. Ne visi atsimena veidus, bet žinia apie tai pasklido plačiai. Puiku, – sako karys iš Černihivo. Trumpas pokalbis, žinutė nuėjo tolyn apie „antihumanistą“, kalbantį ukrainietiškai.
Kelias atgal bus šiek tiek nuobodus, o Kyjive laukia kiti darbai. Dar nakvynė Charkive, aidint sirenoms ir griaudžiant sprogimams.
Aštuntas vairas. Valdas Bartkevičius. Keturių vaikų tėvas. Buvęs emigrantas. Kažkiek verslininkas ir aktyvistas. Svajotojas ir idealistas. Mėgsta vairuoti ne todėl, kad perskaitęs Jacko Kerouaco „Kelyje“, o todėl, kad kelias – tai emocija, kurios kitaip neįmanoma pagauti. Tai žmonės, sutikti paskutinį kartą. Tai gyvenimas.
