Konvojus į Rytus
Daugelis net nesuvokia, kaip sudėtinga nuvairuoti Ukrainos kariams skirtus automobilius neturint draudimo, nežinant vairuojamo automobilio charakteristikų ar techninės būklės, bet būtent tam ryžtasi savanoriai vairuotojai.
Į Ukrainą pajudame iš Kauno – 11 automobilių, 16 žmonių, prieš tai gavę Kristaus Prisikėlimo bazilikos kunigo palaiminimą ir pašventintą rožinį. Nesu labai tikintis, bet viską priimu su pagarba.
Kelionė iki Lenkijos–Ukrainos sienos rami ir be incidentų, tačiau tenka vargti pasienyje: priekabūs lenkų muitininkai ir ukrainiečių biurokratija užlaiko net kelias valandas.
Lvivas pasitinka kaukiančiomis sirenomis. Atvažiuojam į viešbutį jau vidurnaktį. Ir vėl oro pavojus. Sakė – dronai. Viskas kaip visada. Nerami naktis santykinai saugiame Ukrainos mieste.
Rytas. Kelias Kyjivo link jau seniai nekelia emocijų, o Rivnėje mus ir vėl pasitinka Aukščiausiosios Rados deputatas Oleksandras. Viskas kaip visada ir Kyjive. Pilnas miestas žmonių, bet manęs nė kiek tai nedžiugina, o tik primena, kad reikia dirbti toliau. Dėl pergalės.
Savaitgalis, bet mes pakylam anksti, kol neprasidėjo didieji kamščiai, skubame palikti Kyjivą, kad laiku pasiektume Charkivą. Savanorė Vilma vis dar serga, bet jai vis tiek tenka sėsti prie automobilio vairo su automatine pavarų dėže – pirma jos patirtis per 30 vairavimo metų. Tiesiog nėra pasirinkimo. Man tenka vairuoti senutėlį mersedesą su mechanine pavara, bet jis pernelyg nerangus vairuoti moteriai.
Degalinėje mokant už kurą ir užsisakant greitąjį maistą, eilėje stovintis ukrainietis burba, kad ilgai apsipirkinėjam, ir piktai pasiūlo važiuoti į gastronomą. Ties žodžiu „gastronomas“ aš sprogstu ir apibaru bambeklį, paaiškindamas, kad mes atliekame jo darbą ir kad namie manęs laukia net trys vaikai. Ar suprato? Nežinau.
Poltava. Miestas netoli Charkivo, karinio transporto vis daugiau, nes artėja frontas.
Iškrauname krovinius, bet net nestojame pavalgyti – reikia skubėti, nes norime spėti aplankyti lietuvių karius, kurie dislokuoti Charkivo prieigose.
Rezervavus viešbutį Charkive, po pusvalandžio prie pat jo sprogsta rusų numesta bomba. Tikėdamiesi, kad antra į tą pačią vietą nebeatskris, apsistojame viešbutyje. Išsikrovę daiktus einame pažiūrėti atakos pasekmių ir žmonių darbo likviduojant pasekmes. Nebereaguoju pamatęs kraujo dėmes tarp griuvėsių. Pripratau.
Dieną baigiame pavėžėdami be namų likusią porą su papūga į laikiną būstą pas draugus… Gerai, kad po Charkivą galiu važinėti be navigacijos, nes ji blokuojama, kad trukdytų rusų dronų ir bombų antskrydžiams.
Ryte pristatome dronų detales ir pajudame toliau, Donecko apskrities link. Pravažiuojame pro Iziumą, minų laukus ir sudegusius tankus. Kelyje – tik karių vairuojamos mašinos. Jų daug. Daugiausia dar sovietinės lados ir buchankos, retkarčiais geresni vakarietiški visureigiai. Sunku nupasakoti, kaip viskas atrodo, bet jausmas toks, kokio nepajusi niekur kitur. Viskas paprasta ir aišku, nes vyksta karas. Karas, rodos, be pabaigos.
Prie Donecko riboženklio fotografuojamės. Kaip ir visi aplink. Tai mūsų Everestas. Tai mūsų Meka ir Jeruzalė kartu.
Prisijungia kartvelai, kuriems atvarėme automobilius, ir nochči Aslanas. Aslanui dovanoju jo tautos vėliavą, kurią pats gavau dovanų iš Achmedo Zakajevo.
Toliau Kramatorskas ir paskutiniai padėkos vaizdo įrašymai prie sugriautos gamyklos pastatų. Suprantame, kad tai atrodo gan kvailai, bet ar vėliavos įsteigimas Everesto viršūnėje ne toks pat?
Dar du sustojimai, ir visi kroviniai bus iškrauti, skubame į Vakarus, namo. Palikę už savęs ne tik fantastiškus žmones, bet ir nuostabią gamtą, kuri sparčiai atsigauna po karo nuniokojimų.
Pakeliui į Dniprą užklumpa audra ir nuplauna dulkes nuo mūsų pikapo.
Mieste subombarduoti pastatai ir sovietinės praeities likučiai, kuriuos teks griauti po karo.
Kelias namo per Vinicą, kur mūsų laukia priėmimas su ukrainietiškomis vaišėmis. Trumpai pabendraujame su vietos politikais ir vėl į kelionę.
Ternopilyje apsistojame viešbutyje S. Banderos gatvėje. Praėjo tie laikai, kai buvo bijoma, ką pasakys Kremliaus propaganda, ir Stepano Banderos atminimas įamžintas visur.
Kitos dienos rytą trumpam užsukame į Lvivą, kad parodytume pirmąkart Ukrainoje apsilankiusiai Vilmai Marso laukus. Atsitiktinai dalyvaujame trijų karių laidotuvių ceremonijoje.
Trumpam pamirštame skubėjimą, kad palydėtume nepažįstamus žmones į amžiną kelionę.
Tik popiet privažiuojame Lenkijos sieną, pasieniečiai ir vėl kabinėjasi… Viskas kaip visada…
