Noriu namo ir Gerieji lenkai

2 savaitės Ukrainoje vietoj planuotos 1,5 kiek prailgo. Jei kelionės pradžia buvo kiek judresnė, pristatant svarbų, bet neviešintiną krovinį, atiduodant daliniui jų užsakytą autobusiuką; važiuojant maršrutu IF – Ternopilis – Kropivnickis – Kijevas; tai likęs laikas prabėgo Kijevo apylinkėse dalyvaujant mokymuose, konferencijoje, antidronų testuose skirtinguose poligonuose, tarpais greitai apsimėtant neišvengiamus ofisinius darbus ir organizuojant kitus reikalus.
Mane turėjo namo parvežti Martynas. Pirmadienį. Tada sugedo autobusiukas. Tada, kaip bebūtų keista, servisas labai ilgai jį taisė. Bet gal ir gerai, nes kai kurie testai nusikėlė dėl lietaus.
Na ką, pajudame ketvirtadienio vakare. Naiviai tikėjomės penktadienį apie pietus jau būti Lietuvoje.
Pasikraunam. Ką veža valantiorai namo?
– Ukrainoje pamačiau gražią beisbolo lazdą. Pamaniau, bus aukcionui, turėtų būti įdomu;
– Du dronai, neveikiantys, remontui. Slėpti, neslėpti? Daug kas veža, neturėtų būti problema. Prieš kelionę su kolegomis dar pažiūrime, „pagoogliname“ – su vienu kaip ir viskas ok; bet vat kitas dėl savo kameros gali sukelti įtarimų ar problemų;
– Žaizdų muliažai mokymuisi mano kuopos paramedikų skyriui;
– Keletas krovinių, dėl kurių problemų neturėtų būti, bet gali prisiknisti dėl deklaracijos;
– Asmeniniai daiktai.
Matau kiek nepatiklų Martyno žvilgsnį; bet… reikia, Martynai, reikia.
Važiuojam naktį, komendanto valanda, tai stabdo kiekvienam blok poste prie kiekvieno įvažiavimo į miestą. Netoli sienos pasiveja policijos mašina su švyturėliais. Liepia viską rodyti, ką vežam. To dar nesu patyrus. Iššniukštinėjo viską, patys vartė daiktus, atrišinėjo maišus su nešvariais rūbais, išpakavo dėžes. Kažkaip abejoju, kad tai yra teisėtas patrulio veiksmas. Bet tiek to. Pamato dronus, fotkina, klausinėja. Jau galvojom, kad prašys paskraidyti.
Bet juokinga tada nebuvo, tik ne 3 val. nakties. Atrodė, kad ta apžiūra niekad nesibaigs. Taip ir norėjosi paklausti, ko ieško, būtume iš karto pasakę. Turbūt, šokoladukų.
Nepasakosiu, kaip važiavom iš vienos muitinės į kitą; bet galiausiai atsiduriam Rava Ruskoje – na čia labiausiai pažįstama muitinė, vsio budet dobre.
Ale ne. Pirmieji iškratė ukrainiečiai. Viską. Taip, rūbus irgi. Rado lazdą. Sako – nepraeis pro lenkus. Sakau, bet čia žaidimo lazda, degalinėje pirkau. Sako, o kaip dėl dronų? Sakau – kartais praleidžia, kartais ne.
Ok, paleido.
O tada linksmiausioji Lenkijos pusė.
Pasieniečių patikra – iščiupinėjo viską. Taip, nuo rūbų iki dronų. Dronų ir lazdos liepė nebepakuot😊
Tada muitinės patikra – ši turėtų būti detalesnė, bet muitininkė, jau viską žinodama, tiesiog pakartojo pasieniečio veiksmus.
Ši bent buvo maloni, bet tuo pačiu nusiuntė ir į rentgeną, ir į pilną apžiūrą į garažą. Sako – nepamirškite, mes tik dirbame savo darbą. Ir pasakė – lazdą turėsime konfiskuoti, nes tai yra „white gun“. – Ok. Ar reikės mokėti baudą? – Dar nežinau, pamatysim. Kol ji tvarko mūsų dokumentus, kiek sustresuoju dėl to antro drono su TA kamera. Ok, reikia išlupt. Nemėgstu gadinti daiktų. Pasislėpus panaudoju brutalią jėgą ir dar labiau sulaužau droną. Sėdu atgal į savo vietą. Mhm, kuprines dar tikrins garažiuke, reikia dėti į kišenę. Bet kišenių tai aš neturiu. Reikėjo šiek tiek laiko, kol išdrįsau paprašyti Martyno įsidėti kamerą į kišenę. Vėl tas žvilgsnis 🫣
Ok, varom į rentgeną. Lengviausioji dalis. Ai, pamiršau paminėti, kad jau pirmajame sustojime vėl atsinaujino mašinos gedimas – neveikia starteris. Kas kart MIKRIUKĄ reikia užstumti!
Tai visur, kur prašo išjungti degimą, mes tiesiog pasakom – ne 😊
Nu ir smagiausioji dalis – garažiukas.
Čia jau variklį išjungti liepia griežtai. Ok, patys kalti.
Ant rašomojo stalo liepia iškrauti visus daiktus. Pas mus daiktų 8 kartus daugiau. Kraunam ant žemės tame jų šiltnamyje prie +30 temperatūros. Jie šaukia ant mūsų kažką lenkiškai. Tada liepia viską, VISKĄ išpakuoti, kiekvieną dėžę, apžiūri kiekvieną kuprinę, maišelį ir net kosmetinės turinį. Įtartinai kilnoja dronus. Prisikabina prie kuro bakų, kuriuos Martynas vežiojasi atsargai. Kiti daiktai. Sako – jums čia viską reikia deklaruoti, ar čekius turite? Sakau – tuoj paprašysiu, kad atsiųstų kopijas, nes originalų prie išvartytų daiktų tiesiog nerandame. Kažką rėkia, bet nesuprantam ką.
Tada tarpusavyje kalbasi, su daug „k**va mač“.
Išeina į savo kambariuką. Nerašysiu, ką, Martyno nuomone, jie ten veikia 🙈🙉🙊
Grįžta. Vėl kažką šaukia. Nesuprantam. Atspėjam, kad gal liepia viską susipakuoti.
Nu ir ok, kaip suprantam, taip ir darom. Martynas sako – per trumpa patikra, pz mums.
Ateina dėdė, atiduoda pasus. Nesuprantam. Ateina kitas dėdė, atneša beisbolo lazdą, atiduoda. Ir sako – daugiau tokių nesąmonių nedarykit.
Toks mini sprogimas viduje. Ką? Nejaugi? Mus paleidžia? 7 valandos aktyvaus.. nu kaip čia pasakius.. aktyvių santykių; šaukimas; galvojom, siųs atgal į Ukrainą.. Dar niekad mažiau nei per parą mano, atsiprašant, triusikų, nečiupinėjo 4 skirtingi vyrai ir moteris 😃
O tada pasakė – dabar mes jus išstumsim ir padėsim užsivesti…
Tą akimirką aš net pagalvojau, kad juos myliu..
Išvažiuojam iš muitinės.
Nu ir ką, tada supranti, kad gal iš tikrųjų, gyvenimas yra gražus 😃 Dar niekad nesijaučiau tokia laiminga, įvažiavusi į Lenkiją 😃
Beje, Maži bet Stiprūs rengia aukcioną vyno buteliui iš Chersono, kurį kaip tik ir parvežu. Sudalyvaukite, paskutinė proga, tokių daugiau nebus. Dabar jau visa darykla sulyginta su žeme.. Nuoroda komentaruose.
Ir dar.. aš suprantu, vasara, atostogos, kiek galima tuo karu gyventi..
Bet aš negaliu nuleisti rankų. Ar aš bijau, kad karas ateis ir pas mus? Dėl savęs – nelabai. Bet kažkiek – taip; nes aš matau, kaip mes nesame pasiruošę. Mes nesame pasiruošę net tokioms smulkmenoms, kaip dalį paros gyventi be elektros ar vandens; kas net Kijeve yra kasdienybė. O čia šiomis savaitėmis čia temperatūra siekė ir +30-35℃. Mes nesame pasiruošę būti mobilizuoti. Mes nesame pasiruošę išleisti savo artimųjų kovoti. Mes atsipalaidavę. Ne, ne visi, bet bendras fonas – labai panašus į tai.
Turime susiimti. Susiimti, kaupti informaciją, mokytis. Ar tikrai karas pas mus bus? Gal. Greičiau NE nei TAIP. Niekas nežino. Bet mes turime būti pasiruošę.
Priešas niekur nedings. Jis gali prislopti, nukreipti dėmesį kitur; bet jo kraujo troškimas niekad nedings. Jo troškimas išmindyti Jūsų švarius namus savo š**inais batais irgi nedings. Nes tai jų tapatybė, jų identiteto bruožas. Ir mes turime padaryti tai, ko nenorime palikti ateinančioms kartoms. Šiuo metu mūsų ginklas – pagalba Ukrainai, kuri priešą gesina didžiausia kaina.
Todėl prašau Jūsų paramos šiai šaliai.
Lėtai mums sekasi su antidronų akcija. Vienas antidronas jau 78 pulke, antras – pakeliui pas 79 brigadą. Jau žinome, kokius ir kam antidronus pirksime artimiausiu metu. Beje, tame dalinyje tarnauja ir mūsų brolis lietuvis. Tai iki šiol dar mūsų neremtas dalinys.
Šios priemonės padeda kariams veikti efektyviau ir gelbsti jų gyvybes tiesiogine šio žodžio prasme. Todėl taip, prisidėdami prie šios akcijos, Jūs prisidedate prie gyvybių išsaugojimo.
Foto – šiandien dienos potyrių paveikslas. Gal ir netinka antrai posto daliai, bet.. mano tikslas – ne jus sugraudinti. Mano tikslas – Jus įgalinti kovoti. Aš jau sakiau, koks mūsų ginklas dabar.
Ačiū visiems, kas tiki savanoriais ir jų teikiama pagalba Ukrainai, manimi ir mano veikla.
Ir ačiū Martynui už šią kelionę. Tu esi mano bendražygis, ir aš Tave myliu! Nors Tu ir iš kito fondo 😃
Truputį susivėlę, truputį pavargę, kažkiek išprotėję, bet nepasiduodantys.