Siuntiniai į Ukrainą
Lvivas. Pirmoji diena
Lvivas kaip visada tampa pirmuoju iškrovimo tašku. Rutina tapęs darbas, kuris lygiai toks pat svarbus, kaip ir tolimiausio adresato pasiekimas.
Į vakarietiškiausią Ukrainos miestą atvykstame apie antrą ryto, o užmigti neleidžia kaukianti oro pavojaus sirena ir prasidėjusi šachedų ataka. Dangų skrodžia prožektorių šviesos, o orą virpina vos girdimas kulkosvaidžių tratėjimas.
Keltis teks anksti, ir miegas būtinas, todėl užmiegu gan greitai. Ar nebaisu? Ne. Net tada, kai ryte sužinau apie sugriautą daugiabutį ir žuvusius žmones. Tik nusikeikiu ir nueinu perkrauti krovinius, skirtus Lvivo sandėliui. Tris vyriausius misijos dalyvius išleidžiu namo, nes Lvive lieka ir keli automobiliai.
Sandėlis už kelių kilometrų nuo Lvivo, prireikia valandos, kad jį pasiektum. Iškraunam maskavimo tinklus, konservus, medžiagas snaiperių drabužiams. Dėžės, dėžės…
Grįžus į viešbutį palydžiu pirmąją grupę į Kyjivą, o pats su likusiais važiuoju kitur. Siuntas iškrauti Kyjive patikiu kartu su konvojumi vykstančiam gudui Aleksejui.
Poltava. Ketvirtoji diena
Viešai prakalbus apie misiją į Ukrainą, kaip visuomet savanoris Linas Jakas patiki nugabenti siuntas frontui.
Jokūbas Meidus atveža penkis ratus visureigiui. Taip po truputį kaupiasi kroviniai į Poltavą.
Trečią krovinio dalį atveža ukrainietė iš Kauno. „Tik“ 9 dėžutės, suruoštos drauge su „Caritu“. Po valandėlės ji klausia, ar gali vykti kartu. Taip, kodėl gi ne, juolab vieną automobilį vairuos jos tautietė Viktorija. Nedidelį siuntinuką mamai įdėjo brolio draugė.
Poltavoje pas Leną esu pirmą kartą. Su ja susipažinome Kyjive, jos sandėlis ir biuras Turgaus gatvėje, kuri šeštadienio popietę vis dar pilna žmonių.
Ratų reikia Lenos broliui fronte. Ji kaip ir mes skuba, nes dukrai pasirodymas renginyje, o mūsų laukia Charkivas. Tiesa, neseniai rusai atakavo jos dukros mokyklą, vaikams taip ir nespėjus nusileisti į slėptuvę. Apšaudymai Poltavoje vyksta nuolat…
Charkivas. Penktoji diena
Kelias siuntas vežame į Charkivą ten kovojantiems lietuviams, todėl tiesiai iš Poltavos mes lekiame ne į viešbutį, prie kurio tuo metu sprogo „kabas“, bet sienos su Rusija link.
Raimondui prieš mėnesį pristatėme pikapą, o padangas bekelei atvežame tik dabar. Jas padovanojo pusbrolio sūnus Simas. Automobilis jau mėnesį fronte ir ne sykį pakliuvo į sudėtingą situaciją. Vien po mūsų išvykimo ištraukė iš pozicijų net septynis karius.
Raimondas nurodo tašką, kur bazuojasi, ir mes vargais negalais surandame jo lokaciją, nes Charkive ir aplinkui visiškai slopinamas GPS signalas. Kelio ženklai rodo Belgorodo kryptį, ir mes trumpam sustojame prie ženklo.
Kaimelyje, kuriame gyvena Raimondas, vietinių nedaug, bet labai daug užsieniečių iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tai tarptautinio legiono bazė, kuri visai nepanaši į rodomas kine.
Trumpam pasiklydę surandame jo namą, automobilis stovi po medžių laja, kad jo nematytų žvalgybiniai dronai. Prie durų užrašas „užimta“ ir nurodytas telefono numeris. Slepiame ir mes savo automobilį, skubame iškrauti. Kavos nėra kada gerti, o ir elektros nėra, norint užkaisti virdulį.
Kalbamės, apžiūrinėjame jo naujus ginklus – reikia pratintis. Bendra nuotrauka ir šilti apsikabinimai, nes reikia skubėti, mūsų laukia dar vienas lietuvis.
Įmetę tašką tos vietos, kur mūsų laukia karys Albertas šaukiniu Dantistas, matome, kad jis vos už kelių kilometrų nuo Raimundo. Blokposte kariai užduoda daug klausimų, įspėja apie pavojus ir pasiteirauja, ar turime šalmus bei šarvuotas liemenes.
Pavojingoje zonoje, nepaisant milžiniškos grėsmės, gatvėse vaikšto žmonės, žaidžia vaikai. Savižudžiai ar „ždūnai“ (laukiantieji okupanto)?
Pravažiavę susprogdintą tiltą randame vietą, kur mūsų laukia Albertas. Laukia po autobuso stotelės stogeliu, nes visur dronai, ir atviroje vietoje mes būtume gerai matomas taikinys. Rusai už kelių kilometrų…
Trumpai pasikalbame su kariu, perduodame dovanas ir skubame palikti pavojingą zoną.
Charkivo priemiestis. Šeštoji diena
Ruošdamasis į Ukrainą visada sulaukiu prašymų nuvežti siuntas. Jos įvairios, ir aš niekada neatsisakau jų paimti. Prašo žmonės ir nuvaryti mašinas, todėl susidaro konvojai.
Utenoje iš Gedimino paimame dvi transporto priemones, kad nuvarytume į Ukrainą, ir pakeliui pakrauname šaulio Ramūno siuntą Ukrainos dronistams.
Jis pasitinka mane prie darbovietės, į akis krenta sudaužytas jo automobilio priekinis stiklas. Sako, bandėme vakar dronus, tai vienas ir pataikė. Dvi dėžutes dronų detalių reikia nuvežti prie Charkivo.
Kalbamės su Ramūnu apie grėsmes ir krašto gynybą, pašnekovas blaiviai vertina situaciją.
Šeštadienį pamirštu pažiūrėti dronisto Abdula, kuris laukia Ramūno siuntos, lokaciją. Charkive žiauriai sunku ieškoti kelio, nes GPS signalas tik retkarčiais prasimuša pro REBus, todėl dažnai tenka stoti ir klausti kelio. Šiaip taip surandame Abdula namą, kur jis dirba ir gyvena su žmona bei ketverių metų sūneliu. Dirba, kaip jis pats sako, 24/7, nes nuolat važiuoja kariai, ir darbas nesustoja niekada. Turi ir darbuotoją. Į klausimą, ar ko trūksta, atsako: jau nebe, nes jus atvežėte visko, ko reikia. Dirbtuvėlėje net šeši 3D spausdintuvai gamina detales dronams, lauke krūva dronų, paruoštų frontui.
Kramatorskas. Donecko sritis. Šeštoji diena
Išvažiavus iš Charkivo iškart skambinu Janai, kuri šefuoja kartvelus, kovojančius tarptautinio legiono sudėtyje, ir pasakau, kelintą valandą būsime prie įvažiavimo į Donecko sritį. Ji patikslina, kad mus pasitiks jos vyras Aslanas su savo bičiuliais.
Jis nochči iš Sakartvelo, todėl vežu jam ypatingą dovaną – laisvosios Ičkerijos vėliavą.
Kelias vingiuoja pro sugriautus kaimus ir miestelius, pakelės ženklai įspėja, kad viskas aplink užminuota. Aplink zuja vien tik karinis transportas…
Niekur nestojame, laiko turime nedaug.
Prie Donecko rajono riboženklio privažiuojame anksčiau, todėl yra laiko pasifotografuoti ir pasišnekėti su kariais, vykstančiais į frontą. Tradiciškai visi pasirašo ant riboženklio, ir jis jau seniai tapęs simboliu, skiriančiu pavojingiausią karo zoną.
Kartvelai lydi mus pro blokpostus, sustojame tik Kramatorske, ten, paėmę Janą, lekiame nufilmuoti padėkos rėmėjams. Tai toks pats būtinas darbas, nes žmonės nori matyti galutinį rezultatą, ir tai mūsų ataskaita jiems. Viskas bėgte, nes ten karas, ir praradęs budrumą gali žūti.
Mašinos pristatytos, ir mes važiuojame toliau į Družkivką atiduoti paskutinį krovinį. Aslanas su Jana mus ten palydi.
Družkivka, Donecko sritis. Šeštoji diena
Vieną iš Rolando padovanotų 3D spausdintuvų ir medžiagas perduodame kariams, kurie bazuojasi netoli Časiv Jaro.
Besišnekučiuodami su kartvelais prisirenkame prisirpusių ir labai saldžių vyšnių. Pasiklausome ir rusiškų čiastuškų, sklindančių iš kaimyninio namo. Konfrontuoti su vietiniais neverta, nes aplink daug separatistų / kolaborantų. Užėmus rusams naujas gyvenvietes, jie noriai maitina okupantus, o juos be gailesčio naikina tie, kurie kovoja su priešu
Paprasta. Karo laiko įstatymai galioja visiems.
Vadas kariuomenėje nuo 2011 metų, o Donbase – nuo 2014-ųjų. Visi turimi ginklai trofėjiniai. Visko per mažai.
Pakrovskas. Donecko sritis. Šeštoji diena
Su Mykola susipažinau prieš pusantrų metų Kyjive, kai jam perdavėme antidroninį šautuvą. Tuomet jis pasakojo, kokios personalo problemos ir kokie nuostoliai jo batalione. Tuomet jis buvo bataliono vadas 59-ojoje brigadoje, kuri laikė fronto atkarpą prie Avdijevkos. Laiko iki šiol – nuo pat plataus masto invazijos pradžios. Kare jis nuo 2014-ųjų.
Prieš kelias savaites jau žinojau, kad važiuosiu į tą pusę, todėl pasiūliau jo kariams atvežti būtiniausių dalykų. Nesvarbu, sakė jis, bent porą minučių susitiksime, ir tai bus gerai, visko turime, nebent maisto davinių, kurių taip reikia dronų operatoriams einant į užduotį. Dar minosvaidžio minų, bet mes tokių ginklų atvežti negalime. Nesvarbu, jeigu tik pakeliui, tai tikrai susitiksime.
Gaunu maisto davinių ir patikinu, kad būsime, nes vis tiek kelias namo ves per Pakrovską. Atrašė +, susitiksime Pakrovske.
Kramatorske sukamės kaip vijurkai, kariai kartvelai mus lydi su mūsų pačiu pristatytu automobiliu iki šalimais esančios Družkivkos, o išsikrovę rašome Mykolai: už valandos Pakrovskas.
Miestelis niekuo nesiskiria nuo kitų tokių pačių tame regione, tokie patys subombarduoti namai ir visuomeninės infrastruktūros objektai, tokios pačios nesibaigiančios karių ar savanorių transporto vilkstinės. Sustojame netoli cerkvės po tankia medžių laja – taip saugiau, nes danguje tikrai kabo nematomi akiai ugnies koregavimo dronai.
Tarp išimtinai karių vairuojamų transporto priemonių yra ir keli taksi automobiliai, miesto aikštėje laksto vaikai. Keista, kad jie vis dar čia.
Užeiname į bene vienintelę kavinę, kad greitai perkąstume laukdami bičiulio, kuris stebėtinai punktualus. Kalbamės apie karą, čia nėra kitokių temų. Jis jau nebe bataliono, bet brigados seržantas, ir jam pavaldūs jau 8400 žmonių – 12 batalionų. Keturi batalionai jau visiškai sunaikinti.
Perspėja, kad jokiu būdu čia negalima likti, ir saugiausia nakvoti bent jau Pavlograde. Bėgame perkrauti krovinio – seržantas atvyko ne vienas. Kartu su maistu perduodame ir dvi dideles pakuotes lietuviško medaus. Atsisveikiname ir skubiai paliekame Pakrovską.
