Ten

Kai pradėjau važinėti į Ukrainą, manęs kartais žmonės klausdavo – tai kaip ten? Dabar nebeklausia. Matyt, nekokia pasakotoja iš manęs 😃
Bet dabar kilo noras pačiai pasidalinti savo supaprastintu matymu. Būtent MATYMU, būtent MANO.
Iki karo nesu buvusi šioje šalyje, tai neturiu ką palyginti. Bet galiu palyginti pirmus ir antrus karo metus – per savo prizmę.

Prieš pusantrų metų kaip bepročiai lėkdavome naktimis išdegę akis nepaisydami taisyklių per tamsią Ukrainą, kai nežinai kas kaip kur, o dar ir kodėl.
Para nemiegota, antra, o žiūrėk ir trečia prasideda. Keliai – ai ai kokie blogi; dažai neatspindi šviesos, sunkiai matai, kur važiuot. Komendanto valanda, tamsu kaip š**knoj, net didžiausiuose miestuose.
Važiuoji naktį per didmiestį, o jis atrodo kaip negyvenamas miestas – vaiduoklis.. Žmonės tokie… lyg pasimetę. Įvažiuoji į Donecko apkritį. OMG, aš jau ČIA. Įsivaizduojat, Doneckas!!!

O po metų jau žinai, kur ir kaip važiuoti. Žvilgteli į navigaciją tik tam, kad nepasiklysti didesniuose miestuose. Užsuki į savo mėgstamiausias degalines. Jau žinai, kur kava skaniausia. Žinai, ką gali padaryti per parą, o kas jau bus nebeefektyvu. Be streso. Nu ok, mažiau streso:))

Bet čia menkniekiai.

Ukraina keičiasi. 2 metai karo. O ji kas kart mane nustebina. Vis labiau. Vis geriau.

Keičiasi žmonės. Keičiasi bendravimas.
Paaiškinu paprastuoju būdu. Su UA policija pirmą važinėjimo pusmetį susidurti turbūt neteko. Kad ir kaip elgiausi kelyje 🙈

Vėliau bent kartą kelionėje sustabdydavo.
– Jūs kirtote ištisinę liniją, išrašysiu jums baudą..
– Jūs važiuojate su karinėmis spalvomis dažyta mašina. Kam ji priklauso?
– Ar draudimą turite? … Jis lietuviškas, viskas gerai, bet kur parašyta, kad jis galioja Ukrainoje? … Draudimą UA galima įsigyti pasienyje…

—
Šiuo metu esu Ukrainoje. Per 1,5 paros mane policija stabdė jau 4 kartus. Vieną kartą mašiną apieškojo su šunimi. Toje vietoje, kur mintinai žinau, kad stovi policija visada; o bet tačiau niekad nėra stabdę.. O aš dar net centrinės Ukrainos nepasiekiau..

Vienas iš atvejų. Patruliuoja policija. Pravažiuoju. Pasiveja mane su žiburėliais.
– Jūs važiuojate su ne UA registruota mašina. Pateikite dokumentus.
Rodau. Tada buvau kiek nemiegojus po kelionės maršrutu Šiauliai – Vilnius – lenkai – IF – Černovicai be ilgesnio sustojimo; tai turbūt jiems labai šviežiai nepasirodžiau.. Pažiūrėjo, patikrino kažką ten pas save planšetėje. Vartė įvairiais kampais mano vairuotojo pažymėjimą. Kai tai pradėjo daryti antras policininkas, pirmasis pasakė:
– Viskas ok, aš jau patikrinau. <..> Kada įvažiavot į Ukrainą? Šiandien?
Mano smegenys tą naktį jau nebelabai veikė, valdžią periminėjo refleksai.. truputį pagalvojau, paskaičiavau..
– Tikrai šiandien. – p.s. kitą dieną, pamiegojus, pažiūrėjus žemėlapį, supratau, kodėl tai buvo jiems keista.
– O jūs žinot, kur jūs važiuojat?
– Taip 🙂
– Prašau, važiuokit ilsėtis.
– Дякую. До побачення.

—
Kita apžiūra (kuri, beje, buvo šiandien) su šunimi praėjo netgi maloniai:)) buvau ir pailsėjusi, ir nebeatrodžiau labai jau beviltiškai:)) manęs paklausė, ar aš ne prieš, jei patikrins. Tai žinoma. Teko atsakyti į nemažai klausimų. Policininkai juokavo apie šuns galimai užuodžiamas dešras. O lašinių Marina Anatolijui buvo pakrovus cielus du maišus.. bet viskas vyko be streso, buvo pasakyta – neskubėkit, nestresuokit, ramiai susiraskit dokumentus (pas mane visad bardakas ir nieko nerandu🙃). Pažiūrėjo, paklausinėjo, laimingo kelio:)

Iš ties, tokie dalykai manęs visai negąsdina.

Tai, kaip jie tvarkosi, mane labai džiugina.

Čia vyksta karas, jau antri metai.
Jie mokosi gyventi tame. Ir jie puikiai tvarkosi. Aš labai džiaugiuosi, kad kontrolė sustiprėjo. Taip ir turi būti.
—
Ukrainoje man jau tampa sunku susikalbėti rusiškai. Šaunuoliai.
Kai kurie iš mano pažįstamų žino, kad mokykloje ar kt. ugdymo įstaigoje nesu mokiusis rusų kalbos. Išmokau jos kažkiek iš filmukų vaikystėje. Na ir pastiprinau žinias savo savanoriškoje veikloje čia.
Seniau labai stengdavausi visur UA rusiškai kalbėti aiškiai, kad mane suprastų. Dabar priešingai – nebesistengiu visiškai. Žinot kodėl? Nes žmonės čia pradėjo vengti šios kalbos. Iš principo jos nenaudoja. Dabar noriu, kad jie matytų – nenoriu ta kalba bendrauti ir aš.. Ir teisingai – okupanto kalba turi eiti kartu su okupanto laivu..
—
Vyksta karas. O čia tvarka gerėja. Miestai gyvesni nei pas mus. Švaros lygis auga, visom prasmėm.. Ech, didžiuojuosi Tavimi, Ukraina.
Tu išsivalysi. Nuo visų balvonų, kurie stovi Tavo aikštėse. Kurie vaikšto Tavo gatvėmis. Kurie atėjo pas Tave su ginklu. Kurie teršia Tavo vardą. Kurie laukia išvaduotojų nuo vakarietiško pasaulio.
Tai bus ilgas ir skaudus procesas. Bet Tu atsilaikysi. Atsistatysi. Ir išsivalysi. Ir Tavo žmonės dar labiau vertins ir gerbs Tave, savo laisvę, savo kalbą, patys save ir vienas kitą. Tavo stuburas tvirtėja, savigarba auga. Ne nesveika savimeilė, o būtent savigarba. Aš Tavimi didžiuojuosi.

Nesustok. Dabar ne metas apatijai. Tu eini teisingu keliu. Išlik ištikima sau. Viskas su Tavimi bus gerai. Pamatysi.